Pagaliau našta numesta, išlaisvėjusios pušys
Ramiai sau linguodamos, lyg melsdamosi,
Aprauda sulaužytas, sulankstytas savo seseris.
Kokios jos kantrios ir tvirtos, nesiskundžia, nerėkia,
Tik ramiai priima savo dalią ir vėl laukia pavasario.
Kai vėl sužaliuos  nauja sėkla ir vėl bus atstatyta
Pusiausvyra. Einu jų prieglobsčiu ir džiaugiuosi,
Kokios jos ramios, nuostabiausios draugės, be jokio
Pavydo, pykčio, jos neapkalba ir neteisia, o lyg mielos
Motinos rankos apglosto, nuima nuo pečių visus
susikaupusius sunkius nešulius ir paleidžia pavėjui,
Išsiurbia sunkias mintis, atpalaiduoja rankas ir kojas,
Atpalaiduoja širdį ir eini toks išlaisvėjęs, prablaivėjęs
Ir  grįžti į namus toks laimingas ir visiškai pasveikęs.
Ačiū jums, mielos, žalios miško seserys, sielos ramintojos,
Už jūsų gerumą, švarumą ir tyrumą, kuriuo dalinatės su
Mumis ir mes tampame ir geresni, ir švaresni, ir tyresni.