Gal spanavau,
O galbūt realybėje mes buvome dvi smilgos vėjy?
Linguojančios – 
It šokančios, kai prie viens kito glaudžia vėjo gūsis.
Dangus lyg drovesio išjudintas vos regimai rausvėjo
Ir tu laikei mane vos juntamai – kad neatšlyčiau, nepalūžčiau, nesuklupčiau.
Ak, ta melodija,
Kitiems negirdima, pagal kurią mes linkom,
Pagal kurią siūbavo pagreitėjęs kraujas!
Ji nenutyla manyje ir aš begėdiškai laiminga.
Pūga, pusiaužiemis. Siūbuoti nesiliauju.
Nes pusnys – ne drobulė šermeninė, 
Bet jaunosios nuometas.
Jauti, kaip spurda po jo raukšlėm sėklos? 
O gal viltys?
Visam baltam lauke tiktai dvi smilgos šokančios.
Pusiaužiemis. Pūga,
Kuri nesugeba poros šiltų jausmų sniegu užpilti.
Gal sapnavau?
Tačiau kodėl įraudę kaista skruostai?
Ko ritmą būtą mena kūnas visas?
Siūbuojam vėjyj tarsi pasiruošę šokiui.
Tu vos lieti, o aš kuždu:
Pririšo...