Visiems gerai žinoma vieša paslaptis,
Tokia laisva ir laiminga, lyg kokia
Plaštakė laksto sau nuo vienų,
Prie kitų durų ir niekas jos net
Pritrenkti nenori, nes ji tokia graži,
Tokia naudinga ir visi keliai veda pas ją
Todėl, kad ji moka nustatyti, kas pas ką
Turi kreiptis, kiek kam ir ko galima duoti,
Ko geriau visai nejudinti, o kam, jau iš tolo
Nusiėmus skrybėlę, nusilenkti. Ir jinai net
Turi savo išnešiotojus, išvežiotojus, pasiuntinukus
Ir tiek klientų, kad bet koks suteneris jai pavydėtų.
Tiesa, kartais, tiesiog  neatsargiai, per daug
Parodoma, nors ir taip visi ne tokius dalykus yra matę.
Per daug pasakoma, tačiau visuomet būna apkurtę tie,
kurie turėtų išgirsti. Kartais tiesiog per mažai duodama,
Va čia ir pasipila klausimų jūra, kas kaltas, o kaltų pasirodo
Nėra, nes pagal viešos paslapties įstatymą tai ne nusikaltimas,
Nes visi viską žinojo ir nėra čia ko klausinėti. O kur gi mūsų
Tikros, grynos žinios, nuo kurių gali priklausyti mūsų sveikata,
Gyvenimai, likimai, laimė, tikėjimas, meilė, pažinimas, pasirodo,
Kad tai taip pat paslaptis, kurioms pasirodyti dienos šviesoje
Tiesiog negalima, arba sakoma, kad mes jų vis tiek nesuprasim.
O jeigu ir yra gera žinia, tai ji skirta, tik labai siauram išrinktųjų ratui,
O bloga žinia – pilkai masei.