Atsistosiu aš girioj tarp medžių
Ir galvą iškėlęs vienplaukę,
Nelengvą jų dalią – stovėti –
Ant savo pečių užsikrausiu.
Laikysiu lizdus aš ant rankų
Ir rudenio vėtroj dejuosiu,
O kai girių kirtėjai ateis, pasakysiu:
– Mylėkite girią!
Ir išgirs mano balsą kirtėjai,
Ir supras jie mane
(O stebukle!)
Vėl stovėsiu su medžiais,
Išvengusiais kirvio,
Ir lizdus vėl ant rankų laikysiu...