Kartais laikas pralenkia mus,
Kartais mes pralenkiam laiką,
Kartais Dievas kalba į mus,
 kartais mes šnabždame jam į ausį.
 O galingieji ir silpnieji, kvaili ir protingi
Vyrai ir  moterys, ką šiandien perkam,
Kerpam  ir parduodam – nesibaigiančius vargus
Nepatogumus ir darom net nesustodami ir atrodo
Jokie barjerai nesulaikys, ties bedugnės kraštu
Tokios įsimintinos asmenukės. Dienos šviesoje
Tokie solidūs, tokie teisūs, bet ateina
Naktis ir pasirodome visame savo gražume.
O naktie naktie, tu viską sugeri ir viską
Iškenti, verki su nelaimingais ir myli
Su mylinčiais, neapkenti žudančių ir
Atkeršiji išdavikams ir melagiams. Kaip
Norint pamatytume tikrąjį žmogaus veidą
 Ir  tikrąjį jo gyvenimą, to nereikia daryti,
Nes jis visuomet yra daugiaveidis ir nepasiduoda
Jokiai logikai ir nesutelpa į jokius rėmus.
Daug  ir visokių dvasių kaita vyksta
Žmoguje, nuo aukščiausių ir žemiausių
Ir jos rungiasi dėl mūsų kūno ir sielos
Dieną ir naktį, nors mes to nežinome ir
Nematome. Kartais pasiduodam vienoms,
Kartais kitoms ir kažkokiu stebuklingu
Būdų vis dar gyvename, mylime, kenčiame,
Neapkenčiame, trokštame, kol mirtis
Išlaisvina iš visų teigiamybių ir neigiamybių.
Tik didelių pastangų dėka kartais pavyksta
Apgauti mirtį ir sugrąžinti gyvenimą, aprengtą
Naujais rūbais, nauju veidu, naujomis akimis ir
Perkeista širdimi.