Kaskart sunkiau išsiblandyt iš geidulingo sapno,
Vėl atsipeikėti nebyliame ryte,
Regėt, kaip priešaušris dangaus kraštus prasagsto
Ir smaugiant dusuliui bėgte, bėgte, bėgte.
Nors tikslo nė ir jokio orientyro.
Paika inercija. Nuo kalno vis greičiau.
Išdžiūvo syvai. Pelenėliai byra.
Tiek akys drėgnos, kiek savęs verkiau.
Juk laukiu vakaro dar neprašvitus dienai.
Besapnio miego. Gal be kliedesių?
Už lango tirpsta pirmas metų mėnuo
Ir joks ne žygdarbis – nerėkdama dvesiu.
Nepasimeldusi, neatgailavusi, neatsipršius
Už išrasojusias nakty nektarines.
Lyg būtos aistros – degutuotas grašis,
Kurį dalindamiesi patys dilom mes.