Ištylėsiu jausmus,
Kurie dar neaušroja per odą,
Nuostabi paslaptis, kokią dangsto pusnynų drobulė.
Argi svetima tai, ką brangindami niekam nerodom?
Tai, kas karuajui įlieja neramią pavasario sulą.
Nuvilnysi be žodžių esybę supurtančiu virpuliu,
Kai ima nerimti ląstelių tektoninės plokštės.
Zenito palaima, kada aš ištirpus, prisirpus
Kalbėt negaliu – tik dejuot, aimanuoti ir švokšti
Kol kas nežinau, tai – dangus?
Gal skandinančios pragaro gelmės?
Bet atodairos nėr ir kas ką besakys, man – nė motais.
Ištylėsiu tave,
Kad turėčiau dėl ko pasimelsti,
Nes kalbėt negaliu,
Tarsi upė betvinstanti šniokšti.