Apmaudu, 
Kad liks viskas, kaip buvę
Ir tavojoj būty
Mažas pėdsakas alkano paukščio bus ryškesnis,
Nei mano.
Lieka man paslaptis, kur eini, ko tu trokšti, geidi?
Iš mažos kibirkšties numanu esant didį vulkaną.
Bet dvi mudviejų gijos surišti neskirtos mazgais,
Valandų atskaita
Ne iš vieno ir bendro mums laikrodžio laša.
Lyg nėra priežasties nei dėkoti, nei melstis už tai,
Kas akimirką galvą svaigino
Tarytum viltingas miražas.
Tirpsta, varva, susigeria...
Lūkestį perštint jauti?
Juk suskirdusių juslių viens kito nespėjom paliesti.
Tiek erdvėj, tiek laike aklinai mes abu atskiri.
Nežinau, ar gyvi – 
Laiko būtojo dulkių nedrįsę nuo savo esybių nukrėsti.
Aš jaučiu, kaip sukuprino kūną lig šiolei kilnota našta,
Kaip aistroms išplazdėjus raukšlėjasi tapus per didele oda.
Prie tavęs aš esu tik laukimo viltim pririšta.
Gal todėl, net ir nesant ženklų, 
Į pusnynus žiūrėt nepabodo.