Kiekvieną rytą brėkštanti aušra užlieja mano atsipalaidavusį kūną, paslėptą po keliais sluoksniais paklodžių. Greta skambantis žadintuvas rėžia ausies būgnelius savo klyksmu, kuris pavirsta į paprasčiausią giesmę, o mano užmerktos akys mato Tave, sėdinčią ant mano lovos krašto. Tu šypsaisi, matydama užaugusią savo dukrą, kurią devynerius mėnesius nešiojai po savo širdimi, kuri kartu Tau atnešė ne tik gyvybę, bet ir į nugarą alsuojančią mirtį. Tu savo švelnia ranka paglostai mano veidą, ir mano akys, vis dar apdujusios miego migla atsiveria. Regiu Tave tokią, kokią mačiau nuotraukose, vėžiui dar nepasibeldus į tavo gyvenimą. Vešlūs, rudi ir garbanoti plaukai, visai kaip mano. Jų dar nepakeitė perukas, kuris turėjo kompensuoti nuslinkusius plaukus, o Tavo rausvas lūpas dengia šypsena. Tavo akys žvelgė į mane, taip pat kaip nuotraukose. Aš norėjau prabilti, paklausti kaip viskas būtų buvę, jeigu Tavęs nebūtų pasiglemžusi mirtis, alsavusi Tau į nugarą. Norėjau pasakyti, kad myliu ir nešioju savo širdyje. Vos tik prasivėrus mano lūpoms, mano ausų būgnelius pasiekia žadintuvo rauda, gražinanti į realybę. Tai buvo tik sapnas.