Žmogus, kaip atskiras pasaulis,
Paleistas klaidžiot tarp tokių pačių,
Išmokti džiaugtis, kai susitinka stotys,
Paspausti ranką ir palinkėt šviesių dienų.
 
Galbūt pavyks prie tobulumo priartėti,
Nors dešimtadaliu, šimtąja dalimi,
Mes juk kiekvienas esam menininko dėklas
Ir nieks nežino, kokia  ten paslėpta širdis.
 
Jos neištrauksi ir neparodysi, kad suprastų,
Kiek daug joje kančios ir meilės ir vilties,
Galbūt kažkas paspirs arba sumindys koja,
Kažkas pakels, paglostys ir tolin palydės.
 
Bus daug žiūrovų ir vertintojų aibės,
Visi ieškos tos užslėptos minties,
O ji visuomet vaikščios virš bedugnės,
Gyvenimo aistros ir nuodėmės  baigties.
 
Kūrėjas privalo būt tikrai laimingas
Ir išsilaisvinęs iš pančių bet kokių,
Tuomet ir forma ir spalva, ir muzika
Laisvai sruvena jo širdies ritmu.
 
Ir rodos tokia didelė bedugnė žemėj atsivėrė,
Ir net širdis poeto jos peršokt negalės,
Bet štai nušvito saulė arba žiema tiesiog pražydo
Ir kyla vėl mintis nuo žemės lyg baltučio  debesies.