Likęs vienišas suolas pavasario laukia,
Kol Nevėžio šlaitai sužaliuos.
Kada ievos pakrantėj skaras baltas gaubsis,
Iki ryto lakštingalos suoks.
 
Kiek girdės jis tada paslapčių!
Tiktai niekam jokių neišduos.
Vis tylės, kaip kad gluosnis prie jo,
Kaip nurimęs Nevėžio vanduo.
 
Taip tik bus.
Nūnai krinta ir glaudžiasi sniegas
Bei užklydęs, toks keistas žmogus.
Slenka sausis, nušiurusi pieva,
Plonas ledas nugulęs krantus.
 
Tik vėliau, kai plauks lytis it gulbės,
Kai speigu jas sukaustys šiaurys,
Gal Nevėžio krantų pasiilgęs,
Pasidžiaugt ledo tiltu sugrįš.
 
Šaltas suolas kantrus, jis gegužio palauks,
Karštos saulės ir šildančių rankų.
Kada lytis išneš, laisvai vandenys plauks,
Prie jo kelią ne vienas čia randa.
....................................................
Pabūsiu truputį, rodos, jį suprantu,
Juk kiekvieno ateinančio laukia.
Na ir kas, kad žiema, kad apklotas sniegu,
Jis ir krintančią snaigę priglaudžia.