Apima sniego jausmas,
Kai rašau baltu ant balto
Ir nelieka nieko,
Tik stebiu,
Kaip nuo apsunkusios pušies šakos
Iš lėto man ant veido leidžiasi gaivi vėsuma.
Tyliai, gilyn sminga kojos,
Tačiau bergždžiai nesidairau,
Nes žinau, kad visa yra balta.
Net varnos ir tos.
Aplinkui daug baltų varnų
Ir aš vienas iš jų.
Taip iš lėto pakilu
Ir baltu šešėliu
Skrendu virš miško,
Kol apsukęs ratą
Grįžtu į savo miško trobelę.
Židinyje pleška malkos
Ir atitirpęs laikas
Ritmiškai laša iš krano...
Vanduo į kurį ilgai žiūriu
Virsta manimi.
Staiga išsiplečiu į visą karalystę,
Kukliai pasilikdamas tūnoti po savo balta kaldra...
Ir vėl apima sniego jausmas...