Būna metų ir būna dienų,
Net naktų gi istorinių būna,
Kai svarbus gali būti ir tu,
Kada Laisvei pavojai užgriūna.
 
Ji trapi, juk tai kovo gėlė
Lietuvoj pagaliau prasiskleidus.
Kaip nesaugoti jos, nemylėt,
Pats Dangus šį stebuklą mums leido.
 
Tiktai šmėklom nereikia gėlių,
Kurios laisvės žiedais prasiskleidžia.
Sunaikint gležnai vilčiai žmonių
Okupantai net tankus paleidžia.
 
Tik žmogus turi ginklą stipresnį,
Prieš kurį plieno dantys bejėgiai.
Ryžte ir vienybėj jį rasti
Tą kartą likimas mums lėmė.
 
Neišduot, nepabūgt, nepalikt
Net sunkiausiam laike pareigos,
Drąsiai valandą tą pasitikt,
Jei ir žūti reikėtų dėl jos.
 
Nesvarbu kas esi, kur esi,
Daug svarbiau, ar laikaisi tvirtai?
Dienoje ir tamsiausioj nakty
Tautai ąžuolu likt privalai.
 
Buvo karžygiais dukros ir sūnūs,
Buvo amžino aukuro akmenys,
Ant kurių kuriam ateitį, rūmus,
Vaikų ir vaikaičių gyvenimus.