Spalvos būto laiko

Žiemos dangus ant mudviejų
Snieguotą smulkmę pleiskanoja
Ir aistros mūsų senatve ledėja.
Žinau, kad aš nesu geista tavoji mylimoji,
Todėl susisiaučiu rūbus it akliną kamieno žievę,
Kurios gruoblėtos tošies nenuglostysi – 
Nėr žvilgsny spindulio, kurs kraujy rastų sulą.
Seni laiškai it spaly lapų pluoštas.
Ten mūsų lūkesčiai neišsipildę dūla.
Tiek tų spalvų – tik juoda, balta, pilka,
Tiek tos žiemos – dangus kiek pleiskanoja.
Leisk dar priglust, leisk atitirpt, sušilti,
Atverki glėbį it vartus į Rojų.
Ir odos tošį aš pati numesiu – 
Žėruos it švintant plūsterėjęs kraujas.
Dangus nekris nei pleiskanom, nei kąsniais,
Tik rasis jėgos eit į dieną naują.
Ko? Eisiu liudyti, koks buvo būtas laikas,
Drugių plazdėjimas, alpus aistrų zenitas.
Liūdžiu šiek tiek, kad kelio nėr ten eiti,
Bet atminimai svaigūs juk mums liko?..
Nijolena