Kaip aš laukiau šitų Naujų Metų,
ir vis bėgau pirm savo būties,
Kad galėčiau sugrįžt į Itakę
Ir išvengti blogiausios lemties.
 
Ne visi tinkami buvo ginklai,
Pakeleivingas vėjas ir banga,
Nors aš toli gražu ne Odisėjas,
Tačiau many lyg jo gyva dvasia.
 
Ir tas toks nuoširdus tikėjimas,
Tas didis tikslas išlikt, gyvent,
Kiekvieno mūs širdies spurdėjimas,
Apeit kančias, skausmus pralenkt.
 
Viltingi būkit Naujieji Metai,
Jau nebegalime daugiau aukot,
Tesuteikia  dievai gyvenimo malonę,
Malonę to, ko negali jau pakartot.