Soulvenojoje buvo iš tiesų labai karšta. Tiesiog nepakenčiamai tvanku. Evaldas sėdėjo susimąstęs ant suolelio, vieninteliame miesto parke nuleidęs galvą į šaligatvio plyteles, nuo kaktos varvėte varvėjo prakaitas. Jaunuolis buvo be galo liūdnas ir išsigandęs. Jį baugino netikėto atradimo netektis. Evaldas vakar pametė akonteną – nežemišką cheminį junginį, kuris visam pasauliui dabar kėlė didžiulį pavojų. Kad nebeturi saugotą cheminį elementą, jisai suprato tik dabar. Jaunuolis gailėjosi, kad pagrobė iš Deviso laboratorijos tyrimams skirtą krovinį, nes nesumokėjo mėnesinio atlygio už darbą.
Akontenas buvo nepaprastų sąvybių medžiaga, kuri netgi absoliutaus Kelvino nulio šaltyje gali sukietėti, o besilydanti be jokios audringos reakcijos sukelti nepataisomų padarinių. Atrodo, ji neturėtų kelti pasauliui jokio apčiuopiamo pavojaus. Tačiau taip nėra. Akontenas gali “užkrėsti” bet kuriuos egzistuojančius elementus – prasideda savotiška grandininė reakcija. Bet kuri medžiaga, prisilietusi prie paslaptingojo akonteno, gali pradėti tirpti arba lydytis netgi kambario temperatūroje. Objektas, kontaktavęs su paslaptinguoju elementu gali ištirpdyti netgi planetos dydžio kūną. Neapdairus elgesys su pavojinga medžiaga gali sukelti nekontroliuojamus reiškinius. O reakcijos gali virsti siaubinga katastrofa. Vieni elementai reaguoja akimirksniu, audringai. Kiti – ramiau, tačiau reakcijos rezultatas taip pat panašus.
Akontenas buvo metalas, sukurtas laboratoriniu būdu. Izoliuoti jį buvo nepaprastai sunku. Realiausia apsauga – absoliutus vakuumas, apsuptas antigravio apvalkalu. O tai padaryti buvo galima tik su brangia aparatūra.
Soulvenojos miestas su visais jo žmonėmis buvo didžiausiame pavojuje. Jei mieste yra ir pavojingų sprogių medžiagų, pastarasis gali sunaikinti visą planetinę sistemą. Tai labiausiai baugino neapdairiai pasielgusį jaunuolį, kuris dar vakar dirbo laboratorijoje asistento padėjėju. Tik dėl kivirčo su profesoriu Aldrechtu ėmėsi šitokio neapdairau veiksmo – pasiimti pavojingąjį elementą ir tarsi kokį nepavojingą daiktą išsinešti namo...
Bet daiktas namų nepasiekė. Jis buvo kažkur mieste, o gal ir už jo ribų...
Staiga jaunuolio neramias mintis pertraukė kažkoks nepažįstamas praeivis. Jis nešė popieriuje suvyniotą paketą, kuris ir patraukė Evaldo dėmesį.
Paketas buvo labai panašus į tą, kuris dingo.
„Hm, keista...“ – pamintijo jaunuolis ir atsistojo nuo suolelio. Evaldas nusprendė pasekti tą nepažįstamajį ir įsitikinti kur pastarasis eina. Jam teko būti akylam ir atidžiam, kad nepamestų iš akiračio to keliaujančio nepažįstamojo. Tačiau sekti tą pagyvenusį vyrą nusprendė šiek tiek atsilikęs, palaikydamas tam tikrą saugią distanciją. Kai žmogysta atsidūrė judrioje gatvėje, kur pėsčiųjų būta daugybė, Evaldas sutrumpino atstumą, tam, kad nepamestų sekamojo iš akių. Bet staiga nepažįstamasis įsmuko į vieno pastato įėjimą. Jis skubiai atlapojo duris ir už savęs skubiai užtrenkęs, sustabdė jaunuolį, sukeldamas jo galvoje visišką sąmyšį. Bet vis dėlto Evaldas nusprendė jo palaukti lauke, atsirėmęs į namo fasadą.Laukti nereikėjo ilgai. Žmogus, tik persivilkęs kitą apsiaustą, greit vėl atsidūrė gatvėje. Bet rankoje jis jau nebeturėjo to paketo. Evaldas čiupo vyrui už rankos, sustabdė. Iš pradžių nedrąsiai, bet greitai jau žymiai rįžtingiau jį užkalbino:
-Atsiprašau. Gal galiu jus sutrukdyti?
Nepažįstamojo būta nelabai kalbaus, tačiau supratingo:
– Galima. Aš niekur neskubu, nors turiu reikalų. Tai ko iš manęs tau prireikė?
Evaldas jam atsakė, visiškai nekreipdamas dėmesio į šmirinėjančius praeivius, kurių čia netrūko:
– Aš norėčiau žinoti, kurgi radote tą ryšulį, kurį ką tik parsinešei namo?
– Jo neradau. Tai mano paketas, – nepasimetė nepažįstamasis.
– Atleisk, – Evaldas suko aplinkui, nors sumanymo neketino atsisakyti, – bet noriu paklausti kas yra to paketo viduje?
Atsakymas buvo ne toks, kokio tikėtasi:
– Detalės automobiliui.
– Detalės automobiliui? – nustebo Evaldas.
–Taip. O ko tu tikėjaisi? – šyptelėjo tas pagyvenęs vyriškis.
– Aš šiandien pamečiau labai pavojingą daiktą, – pradėjo dėstyti nelaimės ištiktas vaikinas. – Pakete, kuris atrodė lygiai taip pat kaip ir tavasis, buvo labai pavojingo cheminio junginio – akonteno.
– Kas tas akontenas? Apie tokį nieko negirdėjau.
–Tai.. tai nežemiška medžiaga... – Evaldas dėstė susijaudinęs, nes jautė kaip yra svarbu. – Medžiaga turėdama net menkiausią kontaktą su mūsų aplinka, gali sukelti baisią katastrofą. Pirmas žūtų tas, kuris atidarys sandarų indą... Visa planeta (tame tarpe ir mane, ir tave) pavirstume skystu burbulu – tiesiai šviesiai pavirstume šlapia vieta.
Nepažįstamasis pirmą kartą pajuto nerimą. Tai pastebėjo ir pašnekovas.
– Bet tas ryšulys... jau ne mano rankose... Nebe mano...
– Nori pasakyti, kad vis dėlto..? – jaunuolis jau nebe juokais išsigando.
–Tas žmogus jau išėjo mums besikalbant ir išsinešė...
– Išėjo? – nerimo bangos dar labiau pakilo.
– Išvyko į kitą miestą. – vyriškis paaiškino pakankamai ramiai. – Į savo privačią laboratoriją.
Situacija virto visiškai sudėtinga ir painia. Evaldas sukandęs dantis iškošė:
– Dabar tai viskas! Jei tas nevėkšla savanaudis praplėš paketą ir pažeis ekranuojantį sluoksnį, jį paprasčiausiai nužudys siaubinga radiacija! Ekranuojantis sluoksnis netvarus. Jis...
Evaldas buvo pasimetęs ir dar labiau išsigandęs. Ne mažiau priblokštas už jaunuolį, kuris jautė savo kaltę, buvo ir tas vyras. Pastarasis nieko nebeatsakė, įsmuko atgal į mūro pastato vidų, bet tuoj nepasirodė.
Evaldas puikiai suvokė, kokia katastrofa netrukus gresia. Ta cheminė medžiaga neabejotinai buvo pavojingiausia ir visų Visatoje atrastų ir sukurtų. Neabejotinai, kad ji iš karto patektų į draudžiamų elementų sąrašus, už kurių laikymą, disponavimą, asmenys būtų griežčiausiai baudžiami pagal septynioliktąjį to įstatymi straipsnį. Soulvenojos planetoje taip pat galiojo šis draudimas. Už nusižengimus grėsė asmenybės nuasmeninimas. Griežčiausia bausmė – asmenybės ir kūno mirtis be jokių atkūrimo galimybių.
– Juk tai nusikaltimas, – ištarė pagaliau tarpduryje pasirodęs vyriškis. – Jūs atgabenot į mūsų planetą tikrą mirtį!
– Štai ir jūs esate šio nusikaltimo bendrininkas, tas, kuris prie jo prisijungė... – Evaldas visas drebėjo, jis nebuvo iš tų žmonių, kurie geba sulaikyti viską savyje saugiai paslėpdamas. Jis jautė ir savo kaltę. Buvęs asistento padėjėjas, neslėpė savo nuodėmės, bet nepažįstamas nusikaltėlis spėjo jam pirmas įkibti:
– Ką darysi?
– Aš prisijungiau ne tiesiogiai. Niekada nenorėjau tapti jokiu nusikalteliu. Aš paprasčiausiai radau paketą gatvėje, nesąmoningai paėmiau, nusinešiau. Nevogiau gi iš laboratorijos, – gynėsi ir pasiteisino jis, o trumpai įsistebeilijęs į jaunuolį, spragtelėjęs dešinės rankos nykščiu, tarė:
–Turiu išeitį.
– Koks tavo planas? – ironiškai šyptelėjo Evaldas.
– Reikia veikti išvien. – paaiškino tas, kai jo povyzoje atsirado rimtų pokyčių. – Supranti, tai gali būti naudinga mums abiems. Neabejotinai geriau...
–Tai mano asmeninis reikalas. Aš turiu surasti akonteną ir panaudoti savo tikslui. – Evaldo reakcija buvo netikėta. Nepažįstamojo atsakymas taip pat buvo neprognozuotas:
–Tai tuomet ir aš tau niekuo padėti negaliu. Aš atsisakau bendradarbiauti. Akontenas ir man būtų ne pro šalį. Turiu priešų, su kuriais norėčiau susidoroti... Su tokiu Saolu seniai svajojom apie tokios medžiagos egzistavimą. Toks elementas atvertų mums tokias galimybes...
Evaldas išklausęs šitas, garsiai dėstytas pašnekovo mintis, su liūdna išraiška veide, ištarė:
–Tavo suktas tikslas man visai nerūpi. Man reikia akonteną paprasčiausiai susigrąžinti.
Po šitų žodžių abu tylėjo. Pro šalį iš dešinės ir kairės skubėjo praeiviai, gatvėje šnarėjo mašinų srautas. Niekas neįtarė, kad šiam pasauliui gresia didžiulis pavojus. Tik štai iš kažkur apsireiškė astropolicijos gravitaleris, nusileidęs prie pat pašnekovų, užtverdamas visiems pėstiesiems kelią. Iš kabinos iššoko keturi robotizuoti pareigūnai. Vienas jų iš karto kreipėsi į nustebusį jaunuolį:
– Jūs ponas Evaldas Meskutėnas?
–Taaip... – nutęsė priblokštas vaikinas.
–Jūs areštuojamas! – paaiškino tas pats balsas.
Kitas astropolicininkas pakišęs indikatorių prie jaunuolio rankų, pratarė:
– Neapsirikau. Jis tas pats. Indikatoriai patvirtino, kad nusikaltėlis – jis. Pirštų atspaudai tie patys. Akontenas tikrai buvo pas jį...
– Gerai, – atsakė pirmasis policininkas, – veskit pilietį į gravitalerį. Nusikaltimo imitatorius laisvas.
Tuo tarpu pagyvenęs nepažįstamasis ramiai sau nuėjo šaligatviu link įėjimo į namą. Jis sau šyptelėjo, kažką negero sumanęs. Gravitaleris netrukus išnyko jam iš akiračio.
Imitarorius džiaugėsi sėkme: „niekas neįtaria, ką iš tiesų esu sugalvojęs“. Pagyvenęs vyriškis vėl įėjo į namą. Ten jo laukė grupė vyrų.
– Ko tiek užtrukai? Mūsų laukia darbas. – vienas jų paklausė.
Antras paragino:
– Atvažiuoja Soulas. Po valandos išvykstame iš planetos. Laikas kelionei.
– Žinau, atsiliepė sugrįžėlis. Puikus planas.
Po kelių minučių vėl prie namo atvyko astropolicijos gravitaleris. Tai buvo tik paprasčiausia priedanga. Gudri, bet labai įtikinama. Iš jo išlipo butaforiniai uniformuoti pareigūnai. Jie padėjo išgabenti pavojingąjį akonteną. Planeta tapo saugi, kai krovininis laivas „Adagio 345“ iš Adarko kosmodromo krovinį išgabeno toli į sukilėlių planetą Belao. Tačiau kosmosas netapo nuo to saugus. Akontenas atsidūrė ten, kur saugu visiškai nebuvo.


1994 01 12 – 16
Viešvėnai