– Kur tu skubi? – jo tiesiog pasiteiravo.

– Į centrą. Sustoti negalime. Vakare dar vienas patikrinimas.

Jie išsiskyrė. Jis pasuko į laboratoriją, kur seniai laukė Ageras ir tas kresnas lipetaris. Turėjo prasidėti ir iki vidurnakčio užsibaigti paskutinis eksperimentas, kuriam kruopščiai ruoštasi.

Laboratorija, kurioje vyko įslaptinti darbai, buvo įsteigta pačiame miesto centre, seno daugiabučio pastato rūsyje, kur niekas negalėjo įtarti, kad kažko esama. Pastato gelmėje dunksojo masyvus, įmantrių formų aparatas. Tai buvo prietaisas, neutralizuojantis ginklus. Patalpos kampe stovėjo Logreso sistemos kvantinis kompiuteris ir testavimo įranga, jos valdymui skirtas pultas ir priedėliai. Dar stovėjo kelios kėdės, ant sienos pakabintas televizorius ir šalia jo boluojanti elektros skydinė.

Patalpoje nekantravo inžinierius Ageras – nestokojantis įvairiausių idėjų ir neįtikėtinai greitai randantis sprendimus iš pačių kebliausių mokslinių problemų, tipas.

Jam teko sėstis į lėtaeigį autobusą ir šitokiu būdu pasiekti kelionės tikslą vietoj to, kad keliautų pėsčiomis.

Jis neapsiriko, pasirinkęs tokį keliavimo būdą. Laboratorijoje jau buvo susirinkę visi ir laukė paskutiniojo – Bonto Artalio – jo paties. Darbui pasiruošė ir inžinierius Ageras, ir jo padėjėjai lipetaris Murakas, ir fongvajus Volatiras.

Viskas buvo seniausiai paruošta. Aparatai įjungti, mirkčiojo visos lemputės, kabeliai paruošti. Stalas, stovintis patalpos viduryje, apkrautas keistais prietaisais, sujungtais laidais ir storais kabeliais parengti eksperimentui. Kompiuterio ekrane mirguliavo pradinės diagramos, judėjo žalsvos kreivės, kurias perskaityti mokėjo tik tai suprantantys specialistai.

Jis, įėjęs vidun, šyptelėjo ir pasisveikino su visais dalyviais, kurie, atrodo, nekantravo:

– Sveiki.

– Labas, – pasigirdo vienbalsis atsakymas skirtingais akcentais.

Visi buvo pasitikintys, iš tiesų nekantriai laukė paskutinio ir baigtinio bandymo.

– Ar ratukus uždėjote? – paklausė jis netikėtai, mestelėjęs žvilgsnį į kolegas.

– Žinoma, viską seniai paruošėm. Įtampos šuolių registratorius irgi vietoje. – informavo lipetaris, nenorėdamas, kad kiltų nereikalingi klausimai.

– Matau, lieka sujungti tik vamzdžius. Prie darbo. Atstumai: 4.25 ir 3.15, Šešioliktukas ir penketukas. Viskas pagal formulę.

Nė vienam nekilo neaiškumų. Jie tik ir laukė aiškaus nurodymo. Protarpių netrukus ėmėsi lipetaris. Vamzdžius parinko inžinierius, kuriam taipogi nekilo jokių neaiškumų. Laboratorijoje vyko darnus darbas.

Bontas Artalis džiaugėsi, kad sėkminga pradžia virsta geru įdirbiu. Todėl, nusivilkęs striukę ir permetęs ant kėdės atlošo, pasičiupęs savo užrašų knygelę ėmė kažką skubiai užsirašinėti, o po to optimistiškai prašneko:

– Manau, kad turėtų viskas nepriekaištingai veikti...

– Pamatysim, – kažkuris su aiškiu akcentu jam pritarė. Gali būti, kad prašneko iki šiolei tylėjęs fongvajus. Violetinodis seniai laukė pabaigos. Jam buvo rimtų priežasčių taip galvoti. Jo tėvynainiai ilgai kariavo ir kosmose, ir planetose. Volatiras svajojo apie karų pabaigą...

– Neabejoju, juk visa serija bandymų visiškai pasisekė, o tas šiandieninis bandymas, manau, lengvas kelias į finalą... – porino jam inžinierius Ageras.

– Galbūt. – pritarė lipetaris, kuriam taip pat svarbi buvo reikalo sekmė.

Po pusiauvalandžio galų gale viskas tikrai buvo paruošta.Bontas Artalis, prieš prasidedant paskutiniąjam testui, nusprendė kolegas nustebinti vienu daiktu, kurį ištraukė iš kelnių kišenės. Tai buvo pistoletas, kurio rankenos niekas iki tol nepastebėjo, nes viską buvo slėpė megztinio klostė, kuri neišdavė laboratorijoje esant ginklo.

– Šiandien neužbaigsime vien teoriniu bandymu. Eksperimentas bus baigtas, jei įsitikinsim, kad ir praktinė dalis visiškai įvykdyta. Išbandysim mano asmeninį pistoletą, kurioje dėtuvėje dvylika šovinių. Agerai, patrauk rankeną ir įjunk programą.

Inžinierius įvykdė prašymą tiksliai, metodiškai, tarsi pagal instrukciją, kurios po ranka neturėjo.

– Murakai, imk pistoletą ir kur nors, kai bus tam laikas, šauk.

Paklusnus humanoidas paėmė šaltą ir sunkų ginklą, patikrino ar šoviniai tvarkoje, paskui prisėdo ant kėdės, ant kurios atlošo karojo Bonto striukė. Paskui paklausė:

– Ar ta riba nebus pavojinga? Juk šiandien viršysime du šimtus.

– Nė kiek. Juk pameni, vakar, normą viršijom visais keturiais šimtais. Neturės kelti jokio pavojaus. – atsakė tikintis sėkme Bonto.

Tuo tarpu sugaudė paslaptingi įrenginiai, sukibirkščiavo atviri laidai, sutratėjo reles, suspraksėjo perjungimo mechanizmai, o vamzdžiai sušvito. Laboratorijoje lempoas pritemo. Matyt, bandymas pareikalavo daugiau elektros energijos.

– Įtampa – norma, jau pasiekėm viršutinę ribą.

– Viskas okei. Agerai, stebėk prietaisus. – atsakė jam Bontis, kuris žvilgtelėjo į kompiuterio ekrano parodymus. Rezultatai jį ramino, todėl paragino Muraką šauti į sieną.

Pistoleto mygtukas spragtelėjo, šovinys iškrito, išspriegtas ginklo mechanizmo, tačiau šūvio nebuvo.

– Šauk dar kartą. – paragino Artalis, stebėdamas kas įvyks.

Ginklas neiššovė. Visos kulkos iškrito nesukeldamos jokio pavojaus. Jos nukrito ant grindų ir tarsi stiklinės pažiro šukėmis. Ant žemės pasklido parako milteliai, kurie apo ne pavojingesniu už paprasčiausią smėlį arba dulkes. Pavojingasis eksperimentas, buvo akivaizdu, visiškai pavyko. Tuo labiausiai apsidžiaugė fongvajus, nors ir kitų akyse džiaugsmo buvo ne ką mažiau.

Vyrai nusprendė be jokių diskusijų pakartoti eksperimentą tik didesniu pajėgumu.

– Šiuo prietaisu galime nustatyti ar kas nors netoli šaudo. Pakanka netoliese turėti ginklą, kad neutralizatorius į jį sureaguotų. Jo indikatoriai puikiai atliks ir šią užduotį.

Lėtai slinko laikas. Prietaiso veikimo zonoje buvo ramu. Kompiuterio ekrane jokių požymių, kad mieste yra veikiančių ginklų. Bonto nerimdamas pradėjo vaikštinėti po laboratoriją, žvilgsniu nepaleisdamas ant sienos kabančio laikrodžio. Pagaliau laiko liko visai nedaug. Staiga Artalis netikėtai sušuko:

– Padidinkite pajėgumą! Agerai, nustatyk tūkstantį! Nė padala mažiau.

Visa bandytojų komanda kaip mat sureagavo į šūksnį. Tuoj sugaudė energijos maksimizatorius, sukibirkščiavo perdavimo nariai, vamzdžiai sušvito melsvai balta šviesa. Srovės indikatoriai rodė aukščiausią įtampą. Lipetaris patraukė pagrindinę neutralizatoriaus valdymo rankeną.Aplinkoje kažkas nutiko. Lempos pritemo, galop visiškai užgęso. Už sienų pasigirdo klyksmai. Ageras kompiuterio ekrane mėlyno fono lentelėje pastebėjo aiškų užrašą:

Nukrypimas nuo programos! Gedimas sistemoje!

Lipetaris staiga ėmė šaukti. Ageras ir Bontas pastebėjo patalpos kampe susmukusį fongvajų, kurio oda pamėlo, rankos buvo suglębusios, galva nusvirusi, akys užsimerkusios. Jo gyvybė sparčiai gęso. Lipetaris irgi keitėsi. Jo nedidelės akys pasruvo krauju, veidas išburko, kūnas akyse gęso, netrukus jis ir susmuko. Po to vargšas pradėjo virsti į granules. Jo priešmirtinis klyksmas, aidėjęs laboratorijoje, staiga nutrūko. Patalpoje liko tik kraujo kvapas, nors pačio skysčio nebuvo nė ženklo. Ageras net nesuspėjo žengti žingsnio prie neutralizatoriaus, ketindamas jį išjungti, kai užvirto ant stalo su pagalbiniais prietaisais. Greit ir jo kūnas virto negyvu. Bontas, išsigandęs, pažvelgė į kompiuterio ekraną. Ten buvo sakinio, kuris nieko gero nežadėjo:

„Mirtis skuba“

Po sekundės kitos visos raidės išnyko, nes dingo elektra. Patalpoje degė tik avarinis apšvietimas. Jis bandė bėgti iš šios pragariškos vietos, tačiau netrukus susmuko tarpduryje.

Tuomet jo skubanti mirtis nepasiekė. Laboratorijoje viskas nuščiuvo. Buvo tylu kaip kapinėse ramią rudens naktį. Bontas Artalis suvokė siaubingus eksperimento padarinius, kurių net košmariškame sapne nesitikėjo pamatyti. Padariniai palietė ir jį patį. Mokslininkas buvo labai nusilpęs. Tačiau vidines duris dar įstengė praverti. Taip netrukus sugebėjo iššliaužti į siaurą apytamsį koridorių. Tačiau į jį patekti sutrukdė dar vienos durys, kaustytos metalo lakštais. Pamėgino kojomis į jas įsispirti ir tokiu būdu atidaryti. Tačiau bandymas buvo nesėkmingas. Dar mėgino kartą kažką daryti, bet ir šis bandymas buvo pasmerktas nesėkmei.

Slinko laikas. Anapus durų įsižiebė šviesa, paskui pasigirdo aiškūs kelių žmonių žingsniai. Artalis dar suspėjo pamatyti astropolicininkų figūras, kai jo sąmonę užliejo tamsa. Tuo tarpu pareigūnai atlapojo duris, kai pasigirdo aiškus balsas:

– Nežinomasis, jūs esate sulaikomas.

Pareigūnas įžengė į vidų. Paskui jį į patalpą sugūžėjo daugiau ginkluotų astropolicininkų, nešinų elektrinius žibintus. Pirmasis tvarkos sergėtojas saugojo, kad įėjusieji nesutryptų Bonto. Jį nedelsiant reikėjo išnešti į saugią vietą. Įtariamąjį reikėjo kuo skubiau nugabenti į ligoninę.




***

Jis atsimerkė. Buvo aišku, kad atsidūrė ligoninėje. Tačiau palata buvo grotuota, durys metalinės, užsklęstos masyviu skląsčiu. Šalia lovos stovėjo nedidelė spinta, kiek toliau nuo jos dunksojo kerėpliškas stalas ir senos aptrintos kėdės. Ant vienos jų sėdėjo nematytas pareigūnas.

– Ar jūs jaučiatės geriau?

– Ne visai. Baisiai silpna, tarsi viduje būtų išsikrovusios baterijos.

Astropolicininkas įsistebeilijo į ligonį ir netrukus tiesiai šviesiai paklausė:

–Tai jūs suruošėt šitokį pragarą mieste?

–Turėjo įvykti visiškai kitaip. – jam jis atsakė.

– Kaip suprasti? Juk to jūsų daikto paskirtis tik naikinti. Tu sužalojei šimtą žmonių. Porą šimtų mirė. Be to, sugadinote dešimtis ginklų...

Po šių žodžių mokslininkas viską papasakojo kaip įvyko. Tačiau vos ištaręs paskutiniuosius žodžius, jis visas suglebo, rankos nusviro. Pasamonės užkaboriuose Bontas išgirdo mirties šauksmą, kurį skleidė mechaniškas balsas. Bontas dar nebuvo miręs. Jis įstengė sušukti:

– Skubanti mirtis – jūsų paslaugoms. Aš grėsmės neutralizatorius, pašalinantis bet kokią grėsmę.

Mokslininkas suvokė, kad jo galvą gaubia kažkokie gniaužtai. Tuos pančius vyriškis mėgino nutraukti, išblaškyti, tačiau kova buvo pasmerkta nesėkmei. Dar pamėgino kažką ištarti policininkui, tačiau nepasisekė. Sušuko bežodę tiradą, tačiau niekas šiam nebeatsakė.

Staiga jo sąmonė visiškai aptemo. Buvo juntama, kad jį mirtis pagaliau pasiekė.Žmogus suvokė, kad yra kažkokio elektroninio mechanizmo viduje. Iš kažkurios to daikto kertelės nuaidėjo metalinis balsas:

– Jūs visi būsit mano viduje.

Ir nurimo. Netikėtai jį apgaubė visiška tamsa ir šaltis. Artalis pajuto, kad prie jo kažkas prisijungė. Daugiau nieko.


1994 01 17 – 30 d.
Viešvėnai.