Pažintis prasidėjo ilga išpažintimi,
Ir atrodė, kad žmogus nugyveno,
Tūkstantį metų ir vieną dieną,
Ir tokios svarbios, reikšmingos rolės,
Įspūdingi pasiekimai ir honorarai,
Visur pažįstami ir savi, durys atsiveria
Pačios prieš įėjimą į pokylių sales,
Raudoni kilimai ir fotografų blyksniai,
Visos žmonos viena kitai šypsosi ir nekenčia,
Vaikai, vieni jau žili, kiti tik dar pradeda ropoti.
Visko tiek daug ir nebesupranti, kokį mygtuką
Paspausti reikėjo, kad liftas sustotų ir su visais
Tais nuopelnais, privilegijom ir medaliais  saugiai
Grįžtum namo ir išsimiegotum. Pasirodo, jų kaina
Prieinama tik tam, kas pasiruošęs prarasti savo
Nekaltybę, ritualai ir išbandymai prasideda jau
Tryliktame aukšte, o 666 aukšte kabo vėliava
Su kaukole ir daug daug  ryšulių, tvarkingai sudėtų
Į polietileninius  maišelius ir  trumpas  užrašas,
Viskas šsiurbta, dulkių nėra, koks sekantis numeris.
Ant sienų iškabinti buvusiųjų portretai laimingais ir išpudruotais veidais,
Ir supranti, kad po storu pudros sluoksniu paslėptas originalas,
Kurio  spalva jau seniai ne rožinė, nuo dirbtinių šypsenų ir natūralių ašarų
Gilios raukšlės paakiuose ir lūpų kampučiuose, o nuo įaudrintų
Jausmų ir meilės scenų visai prarastas gyvenimo skonis ir spalva.
Išties sunki aktoriaus profesija, bet kažkas turi priversti  pažvelgti į veidrodį ir pamatyti,
Kaip iš tikrųjų gali pasikeisti gyvenimas ir kaip galime pasikeisti mes:
Buvę angelais, virstam demonais, meilę paverčiam neapykanta ir
Už trisdešimt sidabrinių išduodam savo draugus, partnerius, žudome Ir prievartaujame.
Bet tai ne apmaudi klaida, o nusikaltimas, kai sugrįžę į namus į realų gyvenimą,
Atkartojame tas pačias scenas, gyvenimo komedijos virsta tragedijomis, o tragedijos – komedijomis.
Ar menas, grožis ir tikėjimas gali apsaugoti nuo blogio, gal mefistofeliui suteikta per daug teisių, kaip galvojat?