Priskaičiavo...

Ta mano atmintis – tikra klastūnė:
Ne viską man beleidžia prisiminti!
Tik parašyti žodžiai užsibūna –
Juos man rinkai, mokėjai ir dalinti...

Ir tą vienintelį, ranka rašytą,
Iš tų dienų dar tavo laišką saugau!
Tą žiemą snaigės, o ne žvaigždės krito,
Kai man sakei, jog prie tavęs užaugau.

Juk žinom, kiek jau metų priskaičiavo:
Ir kalendoriai, ir raiba gegutė...
Dabar, nors ir reti, skambučiai tavo –
Praskaidrina mintis ir mūsų būtį.
Eiliuotoja