Visiems mums teks praeiti pro mirties, gyvybės slėnį,
Ir pamatyti, kaip skleidžiasi žiedai, kokia mirties spalva,
Tačiau šiandien taip norisi patirti ir prisiliest prie meilės
Ir prie gėrio ir jausti tokį saldų skonį savo širdy ir burnoje.
 
Prie tų išeinančių nesuskaičiuojamų  pasiaukojimų,
Galbūt už mano, už tavo ar dar nežinomas klaidas,
Už tuos, kurie aukojo viską be ašarų ir be vaitojimų,
Kad tiktai mums išauštų nepaprastai graži, šviesi diena.
 
Ir niekas mes  nežinom, koks tas laukimo tarpsnis,
Viena trumpa diena, o gal ilgi ir sunkus metai,
Kieno auka menkesnė ar širdgėla gilesnė, tas gali
Taip nuspręsti, kurio širdis lyg akmeninė  tapo.
 
Galbūt šiandiena bus sprendimas ilgos sunkios bylos,
Tepamalonina likimas ir te triumfuoja ilgai laukta tiesa,
Kiekvienas mes iš tos pačios neprarastos kartos,
Kiekvienas mes kovas kovojom ir kažko netekom.
 
Tebus palaiminta kiekviena jūsų ašara,
Tevirs ji perlais dangiškajam advento vainikui,
Tamsa tuoj baigsis ir vėl išauš pavasaris,
Dėkosime mes jiems, kad dar gyvi išlikom.