Ar galiu aš paklausti mirties,
Kai ant samanų rangos žalčiai,
Kur beliko pasauly vilties?
Kur ieškoti gyvenimo baimės?
 
Kur virš galvų dar skleidžiasi kulkos,
Leidžiasi žiedlapiai vietoj raudų,
Broliai ąžuolais akmeniniais pavirto
Vidury laumių pelkių plaukų.
 
Juk nereikia, kad saulė man šviestų,
Kai neverkia mėnuliai danguj;
Juk nereikia išeiti, kai sugrįžt ketini –
Baltą naktį bučiuoja vėjo vaikai.
 
Kas brangiau už laisvę ir mirtį,
Nepaslėpus savųjų minčių?
Drugio sparnas ginklo vietoj,
Beržo tošis vietoj širdžių;
 
Kam palikti savo baimę delne?
Kam atimti laumių meilę rytais?
Dovanoja jos mėnesiams valandas
Ten, kur samanom rangosi liepsnos.