Kaip pateisinti tai, ko nebuvo?
Nes kas buvo, prarado viltį.
Apsisukęs  laikas suklupo.
Tuščias laikas... Kaip nuskandinti
Ne save, tik tai, ko nereikia?..
Kažkas beldžias, sumurkia durys...
Žvaigždžių takas be žodžių verkia,
Puse lūpų šypsos mėnulis.

Kas po to? Tikriausiai švies saulė
Arba lis... O gal – visiškai nieko!
Nesureikšminkim to, ko nebuvo,
O kas buvo – tegul pasilieka.
Susigūžęs prarastas laikas
Atsodina niekieno mišką
Su tais, kurie nieko neturi,
Tik žemę ir dangų – viską!

Tie kas turi, praradę saiką
Trimituoja nebūtą pavojų.
Rikiuojasi nuoskaudų eilės...
Kas po to? Nesugalvojau...