Kaip viskas paprasta ir jokių stebuklų. Net ir betarpiškoje akistatoje su Kitu  išvysta „baltoji šviesa“, kurioje nutyla manasis  „aš“, tampu matantis nuostaboje sustingęs Būties gurvolis... Taip galbūt švytėjo Atskiras Kitas, o Jam švytėjau  aš — bekalbė, praradusi kalbos malonę, būtybė, o gal tai pati Būtis maloniai atsivėrė prieš mano bekalbę sielą, nutildžiusi mano „visažinę “ sąmonę, kuri neįgali bandė savo labirintuose surasti tinkamą pavadinimą sielos išvystam švytėjimui. Mano siela susiliejo su šiuo švytėjimu, tapo neatskiriama Jos dalis. Tam visa apimančiam švytėjimui nebuvo vardo, todėl sąlyginai Jį pavadinau „balta šviesa.“ Ji nepanaši iki šios akimirkos įprastus matytus šviesos šaltinius, tiek natūralius, tiek dirbtinus, Ji — neakinanti vasarvidžio saulė, ne įkyrus dirbtinis prožektoriaus, skrodžiantis tamsą, spindulys, ne pamėkliškas šviesios rudens naktužės mėnulio spindesys ar toliuose spindinti žvaigždė, ar dangaus skliaute galingu trenksmu plykstelėjęs žaibas,  JI — nebanali kasdieniška ir žemiška.  Žemiškos gyvos būtybės žemiškos patirtys. Pridėčiau dar — belaikės, nepriklausomos ir nepavergtos žmogiško geismo be išlygų pažinti. Galbūt panašioje akimirkoje biblijinis Mozė liepsnojančiame krūme išgirdo Dievo balsą, galbūt tokiame akimirksnyje, blykstelėjusios šviesos apakintas ir praradęs sąmonę,  biblijinis Saulius-šventasis Paulius iš persekiotojo tapo Naujojo Tikėjimo kertinių skelbėju ir puoselėtuoju (Apd 9,1515 Bet Viešpats jam tarė: “Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams). Maždaug prieš 2600 metų šešias paras ir penkias naktis medituodamas princas Sidharta Gautama-Buda po Bodhi medžiu patyrė nušvitimą. Galbūt  Johanno Wolfgango Goethe vaizdinys iš „Fausto“ „Valpurgijos nakties“ (šviečiančioji uola: „O ten! Visa šlaitu suspindus? Liepsnoja lig viršaus uola,) yra ne poeto vaizduotės kūrinys, o nenuspėjama Būties atvertis bežodėje akimirkoje, kaip ir Juliuszo Slowackio regėtas kalnų krioklio srauto švytėjimas (Švietusi kaip saulė ir kaip saulė švies ji!). Galbūt prieš 4000 metų prieš mūsų era nežinomas skulptorius nulipdė susimąsčiusio, delnu parėmusio galvą Dievo-Rūpesčio figūrėlę (M. Gimbutienė „Senoji Europa“), simbolizuojančią Būties egzistencinį rūpestį — švytintį rudenėlį, nubrendantį be pėdsakų per tuščius darganoje laukus, atlikusį žemišką savo paskirtį. O jeigu Būties švytėjimas išnyktų... visa panirtų į neregimą antjuslnę realybę, nors ir ji išnyktų, nes sąmonė irgi kūniška... o siela taipogi Būties kūrinys...
 
Senas indoeuropiečių mitas (žinomas antikoje, „Fauste“ jį panaudoja Johannas Wolfgangas Goethe, vėliau aptaria Martinas Heideggeris) pasakoja apie dievybę (romėnai vadina ją Cura, t. y. Rūpesčiu), kuri dalyvauja žmogaus kūrime: Žemė (žemės Deivė) duoda jam kūną (nulipdomas iš molio), tad po žmogaus mirties kūnas vėl atitenkąs žemei; dangus (dangaus Dievas) įkvepia dvasią, taigi po mirties siela keliaujanti dangun; tačiau kol žmogus gyvas, jis priklauso Rūpesčiui – taigi mitas mus nukreipia individualios būties link. Filosofiniam žvilgsniui Rūpintojėlis simbolizuotų tiesiog pačią būtį. (Eugenijus Žmuida „Rūpintojėlio protestantizmas“)
 
O ir aš, kaip Platovo Voščiavas, vis laukiau ir tikėjausi jog vieną nepaprastą dieną ar naktį atsitiks kažkas ypatinga ir atsivers man didžioji paslaptis: „tolumoje yra kažkas ypatinga ar koks prabangus nepasiekiamas daiktas.“ Tolumos kaip ir artumos tylėjo, vien viltingai, keičiantis metų laikams, viliojo savo tylinčiu grožiu sielą, o sąmonė, žinomais raiškos ženklais, mano atveju žodžiais, dėliojosi į sakinius ir eilutes. Pirmą sykį jaunystėje, antrakursiam studentui sušvito palaimingąja nuostabiąja šviesa baltoji lelija Šventosios atodangos užutekyje ties Zujais, ukmergiškių vadinamais „Aukštaisiais krantais“. Netekęs žado ir apstulbęs  suliejau su šiuo švytėjimu. Kiek tai truko negaliu pasakyti. Atsitokėjęs,  perplaukiau į kitą upės krantą ir užutekyje išvydau nuostabią baltą vandens leliją, priešingame krante geltono smėlio atodangos viršuje palinkusios pušys žvelgė į save skaidrioje Šventosios tėkmėje, tarsi savižudės kiekviena akimirka galinčios nuslysti nuo aukšto skardžio lemtingam vieninteliam skrydžiui. Įpusėjau aštuntą dešimtį, bet mano sieloje šio vaizdinio neištrynė prabėgę matai, jis išliks iki paskutinio atodūsio toks pats kaip ir patirtas jaunystėje. Tik vėliau šį švytėjimą pavadinau „balta šviesa“ ir kai ką įsidėjau į savo atmintį, nors ji — laikina ir mirtinga...
 
į tėkmę nuo aukšto skardžio pušys žengia
slaptingi blyksniai užutekio gelmėje virpa
baltoji lelija iš paslapčių atbrenda
į mane baltu ilgesiu prisirpus
kviesdama slėpiny tylos paklysti
*
Iš sietuvos kylančiame rūke,
Lyg iš po skraistės stebuklingos
Išplaukia plazdanti, virpanti nežinia,
Sklidina nerimu viltingu.
 
Antroji patirtis dramatiška ir tragiška. Įžengus jau į šeštą dešimtmetį, rūškaną ir darganotą spalio vakarą kamavo nenumaldomas krūtinės skausmas. Vos atsidūrus ligoninės reanimacijos skyriuje nustojo plakti širdis. Skausmai dingo, pajutau palengvėjimą, kartu ir kūną apimantį ledinį šaltį, kylantį nuo kojų ir apimantį iš pradžių kairę ranką, akimirksniu ir dešinę. Akis užgulė tamsa. Tai buvo paskutiniai sąmonės blyksniai. Jei ne gydytojos Vaidos pastangos, turėjo būti pabaiga... Iš po užgulusios aklinos ledinės tamsos įsižiebė paslaptingoji šilta „baltoji šviesa“, daugiau nieko,  tik ji viena, tokia maloni, stebuklinga ir viliojanti, tarsi joje būčiau ištirpęs, nebuvo laiko ir erdvės, nebuvo nieko materialaus, jokių minčių, jokių jausmų, vien palaima. Atgavau sąmonę, kūną krėtė drebulys, buvo nepaprastai šalta. Prieš mane palinkęs moters veidas kažko klausė, ko aš nesupratau, tik ištariau: man labai šalta, vėl panyrau į tamsą. Pagaliau grįžau: palubėje skleidė  šviesą blausi elektros lemputė, apklotas keliomis antklodėmis, apkaišiotas keliomis šiltomis guminėmis pūslėmis, buvo silpna, šalia lovos šypsojosi gailestingoji medicinos seselė — „Sveikas sugrįžęs“. Iš stebuklingos palaimos į langus uždangstytus žaliuzėmis blausią patalpą. Po kelių parų reamobiliu pervežtas į Santaros klinikas. Išvysta „balta šviesa“ ir patirta palaiminga būsena nedavė mintims nurimti, gundė grįžti atgal. Ji be išlygų tylėjo, vien sąmonė  kankinančiai ieškojo atsakymo. Kalbėjausi su keliais, patyrusių klinikinę mirtį, ligoniais, visi jie tvirtinos matę ir buvę toje palaimingoje „baltoje šviesoje“. Jeigu nebūtume sugrįžę, apie ją nežinotume, tvirtino pašnekovai. Po ilgų svarstymų, jau po kelių metų supratau: tai ne į mirtį palydinti „baltoji šviesa“, o grąžinanti į gyvenimą, suteikianti dar sykį būti laikinu ir mirtingu. Šventieji raštai nekalba apie laimę, jie kalba apie gyvenimo džiaugsmą. Galbūt ši šviesa ir yra pati individualizuojanti Būtis... nepasiekiama ir nepavaldi žmogui. Mano nuomonei prieštarauja „Egipto mirusiųjų knyga“, kuri senovės Egipto laikais vadinosi „Knyga išeiti į šviesą“... belaikės mirtingojo paslaptingos patirtys, bandžiusios prisijaukinti mirties paslaptį ir ją sužmoginti mistiniais užkalbėjimais ir maldomis. Prancūzų tanatologų asociacijos prezidentas Lujis Vensanas Toma,   trisdešimt metų tyrinėjantis mirties paslaptį, prisipažįsta, kad jis nežino, kaip atsakyti į klausimą, kas yra mirtis. Tikėjimas  be išlygų yra asmeninis pasirinkimas, nelaikytinas abejotinu, ginčytinu ir nekeliantis abejonių. „Tibeto mirusiųjų knygoje“ praskleidžia  šią paslaptį: „mirties proceso pradžioje žmogus patiria palaimingąją būseną  ir susitinka su vaiskia Šviesų Šviesa, kuri yra Tikrosios Prigimties spindesys.“ Krikščioniškoji malda: „ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“... Kaip tai panašu Į Platono oloje — kasdienybėje mirtingasis mato tik daiktų šešėlius, o tikrasis jų vaizdas anapus juslinių daiktų — idėjų pasaulyje. Šiuo sąmonės judesiu žmogus peržengia matomą juslinių daiktų pasaulį, kuris tampa technologijų girnoms tik žaliava, graudu, jis ten pat pats patenka... Kaip tiksliai ir grakščiai pasakė  poetas Sigitas Geda: „Diademą žydinčią ir kalbą dievams žadi, o žeme“... jeigu ne Žemė, Jie visi būtų bekalbiai...
Aš, kaip ir apysakos „Duobė“ herojus Voščevas, laukiu kada gi danguje „bus priimta rezoliucija nutraukti laiko amžinybę ir kompensuoti gyvenimo vargingumą.“ Ir sulaukiau. Tai įvyko saulėtą ir šiltą rugsėjį prie jūros Šventojoje reabilitacijos centre „Energetika“. Šalia jo vienoje iš kopų Palangos ir Klaipėdos žemaičiai įrengė senovės lietuvių tikėjimo  ir apeigų vietą „Žemaitiu alką.“ Nuostabi vieta susikaupimui ir apmąstymams. Kiekvieną priešaušrį basomis, kol dar nakties skaros neišblėso, takučiu pro alką, pasiramsčiuodamas lazdele, patraukdavau link jūros. Ir vieną priešaušrį tarp kopų prieš apstulbusį sutvisko šviesos burbulas, jau matyta „baltoji šviesa“. Praradau žadą, sulėtinau žingsnius. O, kaip ji švytėjo! Pamažu artinausi. Dingo laiko ir erdvės pojūtis. O kaip Ji mane viliojo... Staiga JI dingo.  Baigiau eiti prie jūros, kuri rami šnabždėjosi su krantu. Pakrantė buvo tuščia. Šviesėjo. Užgeso žvaigždynai. Kokia ramuma, kokia palaima. Apsižiūrėjau, nieko keisto aplinkui nebuvo, smėlis ir  vienišas viksvų kupstelis visai netoli vandens...
Kaip Platonovo apysakos herojus surinkau į savo slaptąją skrynelę šiuos patirtus nežinios, tiksliau, pamatytus švytėjimus. Jie — nebylus ir kurti mano sąmonės šauksmui, vien siela palaiminga gerėjosi jais. Arvydas Šliogeris prasitarė, na ir kas jei išvysi šį palaimingą Būties švytėjimą, jis neatvers savo paslapties, jis tyliai įžengs į tavo sielą ir pakeis tave. Tu pamilsi šį bekalbį pasaulį, globosi jį ir tausosi, supratęs  savo kaip mirtingos ir laikinos būtybės vienkartinės egzistencijos beprasmiškumą, nebandysi daugiau dangstyti jos anapusybės demonais. Kai žmogaus sąmonė nežino ir nesuranda matytam paaiškinimo, sako — absùrdas [lot. absurdus — nemaloniai skambantis, netikęs], beprasmybė, prieštaringas ar visai prasmės neturintis teiginys, reiškinys, nesąmonė. ( Tarptautinių žodžių žodynas, 1985)  
 
 
Brenda ryto žaros
tais pačiais takais.
Bąla laumių skaros
kvepiančios sakai
 
*
paslapties šviesa
lyg dieviškojo niekio skaidris
akiratį surijo krantą
ant kalnelio leidžias
kas buvo tikra žodžiu pavadinta
pranyko miglose pėdsako neliko
nusimetu ir aš rūbą pridėmėtą
ir nuo kalnelio jau skaidrus
žengiu į niekį
vientisą ir skaidrų