Tupi žvirbliai ant šakos,
Vienas kad nusikvatos!..
Iš paskos – visi kiti,
Ir užaugę ir maži.
Juokias, klega visas kiemas,
O iš ko – nežino niekas.
Pasižiūri viens į kitą
Ir vėl juokias... Net nukrito
Keletas į kiemo žolę –
Straksi, stumdosi, kvatoja...

Katinas prošal kinkavo,
Vieną „capt“ ir pasigavo...
Tie, kas liko, išsislapstė,
Net norėdams nesurasi –
Tūno krūmuose giliai
Ir tyli, tarsi nebyliai...

Žvirbliams baigėsi juokai,–
Tą supranta net vaikai.