.......
Snaudžia pušys ramiai, viršum jų pilkas ūkas,
Pro šakas pro medžius braunas ši pilkuma,
Ir jauti, kad galvoj ir širdy pilkos mintys sukas,
Ir taip spaudžia link žemės pilkumos šios ranka.
Ir tokia tyluma, kažkas pavogė saulę ir šviesą,
Nebetekę jėgų ir gyvybės kilimai lapų rudų,
O po jais pilkos pelės ir kurmiai lizdeliuose miega,
Miega musės, vorai, ropliai ir šeima vabalų .
Jau ateina sunkus ir grėsmingas žiemos metas,
Ji bandys mus šalčiu ir speigu ir vėtra žvarbia,
Kas jai bus pasiruošęs, tas sutiks ją kaip sesę,
Kas nebus pasiruošęs, ją vadins tiktai močia pikta.
Kuo sunkesnė, ilgesnė žiema ir visi josios monai,
Tuo sulauktas pavasaris bus lyg smaragdas švarus,
Atgaivins jis pasaulį ir išlis visi vabalai ir žmonės,
Sužaliuos visas miškas, saulė suks mūs vežimų ratus.