Ankstyva apšerkšnijusi aušra. Atmerkęs akis Antanas atsikrenkščia, atsikanda apelsino, apsivynioja autais, apsiauna ankštais auliniais, apsigobia apdriskusiu apsiaustu, apeina aukštą apsamanojusį ąžuolą, atsisėda ant apšarmojusio akmens. Alkūne atsiremia antkapin. Ak, Aldona, ankstokai atgulei amžiams. Atleisk alkoholikui asilui Antanui – apgaudinėdavau, apšaukdavau, apkumščiuodavau, apsivogdavau aplinkinėse Alsėdžių apylinkėse. Atlapaširdė altruistė Aldona, apsipylusi ašaromis, anuomet atleisdavo. Apkabindavo Antanėlį, apkamšydavo, atskaičiuodavo ąsočiui apynių alaus. Atminty atgyja Aldonos atvaizdas. Akivaizdžiai atrodo, Aldona – angelo atsiųsta. Atgailaujančiam Antanui ašaroja akys, aprasoja akiniai.
Atsidusęs Antanas atsistoja. Antai apsiniaukė, atrodo, artinasi audra. Apsižvalgo aplink, atneša avižų arkliui, apkerpa avį, atseikėja anglių, atsigula ant a.a. auksarankės Aldonos austo alyvinio atspalvio apkloto, apsikloja antklode...
Atgaiva – antradieniais Antaną aplankantys anūkai: amžinai alkanas abiturientas akordeonistas azartiškasis Adomas, auksiniais auskarais auskaruota, aksominių akių architektūros akademijos absolventė Akvilė. Abu  atsiveža atvirukų albumų, aikčiodami atpasakoja anekdotus. Artimieji atsivalgo antienos, agurkų, atsignybia aguoninio apkepo, atsigeria aviečių arbatos, atsikemša aromatingo aronijų antpilo. Adomas atsisega autentišką, antikvarinį, apleistų arklidžių akmeninės arkos angoje atrastą akordeoną. Apninka atsiminimų akimirkos...
Atsisveikindamas Antanas apkabina artimiausius anūkus. Ate...