Tavo lūpom pats Dievas prakalbo,
Akimis pamačiau jį tavajam veide,
Jojo rankomis padavei man duonos riekę,
Rinkos seilės, jas  rijo manoji burna.

Niekada nepamiršiu šio žvilgsnio,
Prabangios aprangos, brangi skrybėlė,
Jis galėjo nepažvelgęs  praeiti pro šalį,
Nepraėjo, nes žinojo, kieno tai kaltė.

Koks bus sekantis tavo jo sutikimas,
Ar pažinsi jo rūbus, kokiais žodžiais kalbės,
Gal sėdėsi laimingas puošniuos savo rūmuos,
Į duris pasibels elgeta, rankas maldai sudės.

Tu pakviesi į vidų, pavaišinsi kavos puodeliu,
Padėkosi ir, paduodamas ranką, tyliai padrąsinsi,
Gal užtrenksi duris, nepatenkintas jam pasakysi,
Viskas vyksta tik taip ir mes patys scenarijus rašom.

Bet deja, viskas vyksta  ne taip, kaip mes norim,
Ir ne taip, kaip  norėtų dangus ar juodi pragarai,
Žengi vieną tik žingsni ir kalnai piestu stojas,
Ir visai nežinai, ką pajudinai ir už ko užkliuvai.
 
Neskubėkim užtverti langinių, duris užrakinti,
Mes tik norim  istorijų su  sėkminga baigtim,
Ir atrodo, kad nesėkmės nuo mūsų nutolusios,
Kai staiga pajunti josios smūgį po savo širdim.