Žodžiai, žodžiai, popieriuj pabirę žodžiai,
Garsiai lūpomis lig šiol neištarti.
Kantriai kentėt laiką, sauso smėlio srovę,
Sename dienoraščio sąsiuviny.
 
Atverčiu lapus. Rašalu rašytos raidės prisimerkia.
Gal joms dabartis per daug šviesi?
Vėl atgimę žodžiai akyse man susilieja, verkia...
Kaip ilgai jie buvo tylūs, buvo vieniši!
 
Žodžiais lyg sparnais svajojau kilt su vėju,
Skrist virš Nemuno plataus, virš jo bangų,
Žodžiais dainavau, dangaus gelme gėrėjaus,
Dalinaus su jais paslaptimis, kaip su draugu.
 
Žodžiai, mintys, nerimas, jaunystė —
Praeitų kelių pradžia, takelis.
Ar tai juo ėjau, svajodamas nuklysti
Į likimo man paskirtą laimės šalį?
 
Šis dirvonas, ar tai mano minčių laukas,
Kuriame kadais svajonių sėklas gausiai sėjau?
Metų stirtos aukštos eilėmis sukrautos,
Už jų pėdos, paliktos, kai vasaros nubėgo.
 
Senos datos sunkų kaimo laiką atkartoja,
Pavardės, vardai... mieli, bet jau užgesę.
Vien tik žodžiai, kaip kariai vis budi nemiegoję,
Rambią sąžinę lyg seną kriaušę krečia.