Nežiūrėk, aš juodvarniu virstu
Ir išskrendu į tamsią naktį
Palikdama tave viesulams draskyt.
 
Ir krenta mano ašaros ant medžių,
Ir liejasi upės apsemdamos kalnus;
Neatsigręžk, lai lieka paslaptim;
 
Juk tavo sapnuose aš tik šaltas vėjas –
Būna, kad pasaulis tyliai verkia,
Šaukiasi pagalbos griūvančiam mieste.
 
Nežiūrėk – viesulai draskys tave,
O aš mesiu savo plunksnas
Ant mudviejų bendrų kapų;
 
Ir degs, liepsnos purpuro dangus,
Tamsi naktis paslėps mano ašaras –
Neatsigręžk, mano sužeista meile –
 
Aš juodvarniu virstu, palieku
Šaltus vėjus ir ašaras ant medžių.
Atleisk, pamiršk, išnik lyg aidas
 
Apleistam sapne, lyg šypsena veide...
Nelydėk manęs, mano meile –
Aš juodvarniu išskrendu į tamsią naktį...