Mintimis rausiesi savo gyvenimo kloduos –
pagaliau pamatai kokie jie pernelyg stori,
bandai pagauti akimirkas ar kada buvo nuobodu,
negali paneigti, jog tarpsnyje sunykę, vargani?
Praeities dienas dėliojai į talpias lentynas:
nesunkiai užpildei ten, kur privalėjo sugult,
nejučiom tapo tarsi storas tavo žinių dienynas,
todėl tenka laiko dulkių sluoksnius valyt...
Jame atrandi tolimas vaikystės džiugesio dienas,
pramintus linksmus jaunystės klajonių kelius,
stropiai sumūrytas į platų pasaulį aklinas sienas,
bet vartei į rankas pakliuvusių knygų lapus...

Slenka apmąstymų dienos, nemigo naktys tamsios,
tu jose nenoromis minčių klajonėse skrendi,
dabarties beprasmio laiko kartais ir šviesios dienos,
kol pagaliau supranti: kokia būtis nyki – savastis trapi.

2020 m.