Esu paprasta, bet kultūringa moteriškė, Pranės kaimynė, ta prasme, jos draugė. Buvo ankstyvas jau vėlyvo rudens vakaras, kai mudviejų malonų pokalbį prie savo gamybos trauktinės nutraukė atsibeldęs mums gerai pažįstamas žmogus – nerauk tu dar neprinokusių burokų.

Mano draugė Pranė savo biznį perėmė iš mamos, pastaroji iš savosios... ir klestėjo tas verslas, ta prasme – net prie Gorbačiovo. Na, jus suprantate?.. Maskva gali apseiti be tarakonų, balius – be sosiskų, vestuvės – be nuotakos,  – be degtinės – ne!

Pranės senelė, ta prasme, verslo pradininkė: lyg pakirkšnutė į šiltą vietą lįsdama, sugebėjo prisigerinti ir prie sovietinių, ir prie  vokiškųjų uniformuotų okupantų, nes jie mėgo, tegul ir nefabrikinės gamybos, stiprius spiritinius gėrimus. Ir nerauk tu “ kolchoze” linų!  Ir lok, šunelį – lok!..  Nei Šiaurės pašvaistės žavesys, nei vokiškų krosnių šilta tvarkelė jai negrėsė.  Dirbdama pogrindžio sąlygomis –  labai reikalinga visiems buvo.

Pranės mamytė, tęsdama šeimos tradicijas, gerai sutarė ir su raudonai – mėlynais ir su nepriklausomai pažaliavusiais.
– Ir neperskite jus į prudą, nebaidykite karosų, – juokavo vėlionė.

Per tą Pranės verslo istoriją pamiršome lankytoją. Tai buvo Pranės “stogas”: “mentas”  Imis Ipilkis. Jis, ta prasme, buvo šiltas – nelaistyk, mamyte, fikuso šiltu vandeniu. Jo „stogas” vos laikėsi jam ant galvos.

 – Na, ko nori? – nelabai svetingai ir, ta prasme, pagarbiai, atseit, neuostyk tu čia  mums popierinių gėlių nudžius – pasisveikino Pranė.

– Atėjau patikslinti apsaugos sutarties, – išlemeno ”mentas” Imis, taisydamasis savo pavažiavusį stogą, kurio, tiesa sakant, būtų užtekę tokiem dviem.

– Tu gal ir po mirties orą gadinti, ta prasme,  ruošies, – nusistebėjo  mano draugė verslininkė.
–  Juk atsiskaitėme – nevoliok čia  man rūgštynių. Be to – sutarties nesilaikai. Sakei – nebus konkurentų. Kokį ten jovalą, tas Minkis  Peckūnas pardavinėja mokesčių nemokėdamas,– visai virė, ta prasme, piktinosi Pranė. O mūsų apsauginis tik mykė kažką neaiškiai ir nekantriai, kaip apsidergęs  teliukas mindžikavo kojomis.

– Tiek to, duosiu, – atsileido pagaliau. – Tik pasiimk mano sugyventinį iš lauko virtuvėlės. Jis ten tarakonus dabar gaudo. Niekaip kilogramo negali prigaudyti. Vis jam nudžiūva. Atostogų, tą prasme, ruošiasi važiuoti.
 
Sakė jam Šiaurės laivyno mičmanas:   “Nežiūrėk perdaug į Šiaurės pašvaistę!” Paveikė. Štai ir pavažiavo stogas. Tol čiulpė iš bidono, kol balti tarakonai pradėjo lakstyti. Štai jo, ta prasme, dantų šepetėlis. Tegul išsivalo ten pas jus dantis ir nevalgo kokią savaitę.

Dėl jo sveikatos – nesijaudinkite. Mano, amžinatilsį, mamytė prieš mirtį, kai pamiršdavo pavalgyti, tai ta prasme ir jos priežiūra, neskink eglišakių pavasarį, palengvėdavo. Dėkoti nereikia. Štai dar butelis. Nepyk, ta prasme, teko stiprumą sumažinti, reikia nuostolius likviduoti. Bet tu, turbūt –  nesuprasi. Ir dar. Nesuprantu, kaip jūsų kontora neišgaudo tų diletantų konkurentų, visai kaip mano jūreivėlis tarakonų. Tai, ta prasme – viskas. Ir kitokios prasmės manau nebus.