Suskilo likimas į tūkstantį upių,
Išsidraikė nuo vėjo plaukai palaidi.
Galvoju, ar aš Tau rūpiu nors truputį,
Ar mane pamatęs tu kaktą raukai?

Į rūką įžengsiu, kad nepamatytum,
Jei myli – pajusi, kad jau atėjau.
Ir man nesvarbu, ką vėliau besakytum,
Jei rūką kaip sapną nuo Tavęs nuvijau.

Išpyliau aš skausmo nežemiško taurę,
Pakilus virš savo šventos pagarbos.
Nusukus akis nuo Tavęs aš į šiaurę,
Ieškojau prikaltos savos pasagos.

Bet nieko neradus vėl ištiesiu ranką,
Pasiūlau bandyti darkart iš pradžių.
Tų ištartų žodžių Tau šiandien pakanka,
Pradėsim rašyti jausmus be raidžių...