Nelaužyki man kaulų, neplėšyki drabužių,
Matai, kad man taip skauda ir aš  verkiu,
Ir mano ašaros šie lapai, kurie ant kelio byra,
Lyg pamesti našlaičiai, grąžint nebegaliu.
 
Juk taip trumpai žaliavom,  trumpai žydėjom,
Ir vėl rudo atėjo ir vėl tas lapų lapkritys,
Linguoja nuogos šakos akivaizdoj kūrėjo
Ir laukia pakol vėl užšaldyta širdis atgis.
 
Jinai tikrai atgis ir šakos apsivilks drabužiais
Ir teiks pavėsį nuo išsekimo, nuo kaitros,
Kad taip žmogus galėtų užmigęs prisikelti
Daug geresniam pasauly, be nuodėmės jokios.