Ilgesys

Ach, klevai, sidabruoti klevai,
Ko gūdžia aimana pasitinkate?
Mes jauni basakojai dievai
Gėrėm sulą kalne užsimiršę.
 
Kas pakvies atsigerti sulos?
Taip jauni jūs kažkur išskubėjote.
Pasitikęs ties kalnu aplos
Atsibastęs nenuorama vėjas.
 
Nebegremšiu kamieno daugiau,
Su klevais aš vienatvę dalinsiu,
Ir išrysiu skystimo aitraus
Kaip gėla, kaip tulžis, kaip pelynas.
 
Aš dienų slinktyje pavargau.
Ach, kaip gelia tyla dilgėlėta.
Gal jauniems išeit prasmingiau:
Bus kam prisimint ir ilgėtis.
 
Ach, nežeiskit daugiau, parklupau
Prie kamieno šiurkštaus ir gruoblėto...
Nešildo skystimas, kaip sužvarbau,
Ir apsupo šešėliai iš lėto.
 
Naktėja. Išgilėja dangus.
Šventoji rūkais apsivilko.
Širdgėlos vynas itin sprangus,
Norisi staugti it vilkui...
 
Ach, beriantis rudens auką, klevai,
Kaip gėla man širdį sudilgėt.
Mes nebuvom basakojai dievai –
Mes trumpam į šią žemę užklydom…
 
 ***
Pakirsti  jūs beširdžių rankų,
Priglūdot prie  žemės šakomis,
Ir išėjot kaip ir tie išėję brangūs,
Ach, klevai manieji mylimi.
 
Ilgesy, aprimki, nebežeiski
Išvargintos karčių minčių širdies.
Jūs gyvi šią rudens naktį žvainą,
Žvaigždės jūsų šlamesiu virpės...
 
 
Ražas