Savy tvarkau poeziją ir laisvę,
Savy statau tikėjimo namus.
Galbūt, vos tik pastačius, jie sugrius,
Bet laisvė pakenčia ir griūtį.

Išmokau išpažint ir neatleisti,
Prikaldamas prie kryžiaus pats save –
Paskui – kai nukrentu – jaučiuos švente
Ir norisi danguj pabūti.

Žinau, ir ten be nuodėmių nebūsiu –
Ir ten, Dievo pašonėje, Ievos
Reikės daugiau nei rojaus ar maldos –
Nuteis kaip protėvį kad mūsų...

Adomo vėl atgal grįšiu keliu  
Be šonkaulio, bet su Ieva kartu.