– Tfu, kokia šlykštynė, – išėmęs iš dėžutės riebų, raudoną slieką ir kabindamas jį ant viršininko meškerės kabliuko, pagalvojo Jeronimas. Jis nemėgo žvejoti su meškere. Kas kita – spiningas.Malonumas. Nei tau sliekų, nei kitokių bjaurybių.
Bepigu buvo su anksčiau dirbusiu viršininku, kuris kaip ir Jeronimas  pripažino tik vieną mėgėjiškos žūklės įrankį – spiningą. Tiesa, pačias geriausias Jeronimo blizges jis visam laikui „pasiskolindavo“, bet viršininkui tai atleistina. Negi jis pats blizges dilde brūžins? Jeronimas geriau šimtą blizgių pagamintų, negu su tais sliekais terliotųsi. Bet ką padarysi – viršininkas yra viršininkas, o sargas yra
sargas. Ir Jeronimas tai žino.
   – Liaukis tarškinęs su ta savo tarškyne, visas žuvis išbaidysi. Arba paėjėk tolėliau už ano krūmo... Negi tu manai, kad žuvis tokia kvaila ir griebs tą tavo geležį?..
   Jeigu už krūmo, tai už krūmo... Galima ir paėjėti... O kad žuvis nekvaila, tai ir Jeronimas žino. Bet geležį ji vis tiktai griebia...
   – Turiu! Vėl turiu!  E-he-he... papuolei! Matai velnias ir slieką sukramtė... Girdi, Jeronimai, – sukramtė!  Reikia pakeisti...
   Viršininkas pagavo ant žolės šokinėjančią kuoją ir pliumptelėjo ją į indą su vandeniu.
   – Matai, ar nesakiau? Žuvis ėsti nori. Kam jai ta tavo geležis?..
   Saulė artėjo prie laidos ir medžių šešėliai siekė vos ne vidurį upės. Žūklė šiandien nesiseka. Viršininkas gal keturias kuojas pagavo, o Jeronimo blizgės niekas nė vytis nebandė. Reikėtų prie ano nendryno nueiti, ten kaip tik vietelė spiningauti. Tiktai tolokai... O jei viršininkui vėl slieką nukąs?..
   Staiga kažkas taip stipriai trūktelėjo valą, kad Jeronimas vos nepaleido iš rankų spiningo. Įgudusiai padaręs užkirtimą, jis atsargiai pradėjo vesti žuvį prie kranto. Valas tai įsitempdavo kaip styga, tai truputį atsileisdavo.Išnaudodamas kiekvieną tokį palaisvėjimą,Jeronimas atsargiai suko ritės rankenėlę. Nors laimikio dar nesimatė, jis suprato,kad tokia žuvis jam niekada nebuvo užkibusi.
Iš susijaudinimo jo kakta išrasojo mažyčiais šalto prakaito lašeliais.
   – Jeronimai! Nešk slieką!  Ko ten žaidi? – sušuko viršininkas. Nesulaukęs įprastinio „aha“ ir matydamas, kad Jeronimas net galvos jo pusėn nepasuko,šūktelėjo:
   – Ar apkurtai? O gal užkibo?
   – Aha!  Didelė!
   Viršininkas metęs savo meškerę, lyg vaikėzas pasileido prie Jeronimo, šnopuodamas sustojo šalia jo ant skardžio ir, vos atgaudamas kvapą, pradėjo komanduoti:
   – Trauk greičiau Negi jėgos neturi?
   Vandenyje pasirodė žuvies siluetas.
   – Oi kokia!  Kaip laivas!  Greičiau trauk, greičiau!
   Būtų galima ir greičiau... Ir jėgos Jėronimui pakanka... Bet krantas giliau vandens išgraužtas. Palįs po skardžiu – greitai neiškrapštysi...
   Žuvis tarsi supratusi Jeronimo mintis, staiga metėsi prie kranto ir pasislėpė išgraužoje.
   – Velnias – nusikeikė Jeronimas, susuko palaisvėjusį valą ir nusišluostė ranka
suprakaitavusią kaktą.– Lauk dabar kol, išlįs...
   – Ar tu pasiutai? Tokia žuvis!  Negalima laukti!  Gal ji ten valą kramto? Nukąs ir paspruks!
   Gal ir kramto, kas ją ten žino... Bet plieninį pavadėlį ne taip lengva nukąsti...
   Viršininkas pabėgėjo iki krūmų ir grįžo nešinas kartimi
   – Gal bakstelėti, a? Greičiau išlįs...
   – Geriau palaukti...
   – Ne, Jeronimai, laukti negalima... O jeigu nukąs?.. Duokš, aš palaikysiu tą tarškynę, o tu lįsk į vandenį.Tada tikrai nepaspruks.
   Matydamas, kad Jeronimas abejodamas žiūri į tamsų ir šaltą upės vandenį,
Paragino:
   – Nagi greičiau! Ko tu bijai? Fronte, brolyti, man teko gruodžio mėnesį išsimaudyti ir – nieko.O dabar tik spalis... Nagi, aš tau dar premijytę... Už drąsą,kaip sakoma...
   Premijytę, kaip premijytę... Niekas Jeronimui jos niekada nedavė ir dabar nereikia. Ir kokio šaltumo vanduo jis gerai žino...
   Jeronimas tylėdamas nusivilko viršutinius rūbus ir paėjėjęs keletą žingsnių
Įbrido įvandenį. Jo apatinės kelnės išsipūtė, kaip naro skafandras.Tyliai atbridęs ties ta vieta, kur pasislėpusi išgraužoje tūnojo žuvis, jis pasilenkė ir staigiai abiem rankom čiupo ją.
   – Tik stipriai laikyk! – šūktelėjo viršininkas, stebėdamas kaip per Jeronimo pečius ir sprandą ritasi vandens bangelės.
   Be reikalo viršininkas komanduoja.Jeronimas žino, kaip laikyti.Ir tokios žuvies jis tikrai nepaleis.
   Jeronimas palengva atsitiesė, glėbyje laikydamas didžiulę lydeką.
   – Oi!  oi!  Na ir pabaisa!  Na ir žuvelė!   Na ir gražuolė!  – šūkčiojo viršininkas.
   Žuvis iš tiesų graži. Net Jeronimas tokios nebuvo matęs, nors jau žvejoja daugiau kaip penkiasdešimt metų.
   Po tokio laimikio apie tolimesnę žūklę nebegalėjo būti nė kalbos.Susirinko žvejybos įrankius, Jeronimas lyg rąstą ant peties užsidėjo žuvį ir abu patraukė namo.‘
   Ėjo tylėdami. Viršininkas tai žingsniuodavo šalia Jeronimo, tai užeidavo jam už nugaros, gėrėjosi žuvimi ir tapšnojo per sidabrinius jos šonus.
   – Prisipažink, Jeronimai, vienas tu būtum jos nepagavęs, tiesa?Jeigu ne aš, tu juk būtum nelindęs į vandenį, a?
   Į vandenį Jeronimas gal būtų ir nelindęs, bet žuvį tikrai būtų ištraukęs. Nesvarbu, kiek laiko jie vienas kitą būtų varginę. Jeigu užkibo, tai žuvies Jeronimas jau nebepaleis...
   Priėjus miestelį, viršininkas geraširdiškai pasiūlė:
   – Duokš, panešėsiu... Juk pavargai tokį biesą tempdamas...
   Ne, Jeronimas nepavargo. Ne tokia ir sunki ta žuvis, o ir to kelio gal tik kokį kilometrą nuėjo...
   – Mano žmona baisiai mėgsta žuvį. Taip ir laukia iš žūklės grįžtant. Bet jei kada be laimikio grįžtu – barasi,grąsina daugiau neišleisti. Tau gerai, Jeronimai, – pats sau ponas..
   Gal ir gerai, o gal ir ne...Taip, Jeronimas žmonos neturi. Mylėjo jaunystėje merginą, ūkininkaitę... Bet kad vargšas buvo, tai jos tėvai ir jį, ir jo piršlius šunimis užpjudė... Taip ir baigia amželį vienas, lyg tas patręšęs stuobrys...
   – Ot nustebtų žmona. Tokios žuvies ji nė sapnuoti nėra sapnavusi, – plekštelėjo delnu per lydekos šoną viršininkas.
   Tikriausiai nustebtų... O Jeronimas neturi nei ko nustebinti, nei pradžiuginti...
   Jų keliai skyrėsi. Jeronimas sustojo, nusiėmė nuo peties žuvį ir, laikydamas ją abiem rankom, ištiesė viršininkui:
   – Imk.viršininke... Kam ji man?..
   – Ką tu, Jeronimai? Kaip čia dabar?.. Lyg ir nepatogu... Nors bendrai, kur tu ją vienas padėsi? Suges ir tiek... Žinai, vakarienei tu išsikepk šitas kuojas... Imk, imk!... Kuojos mėsą kai kas geriau už lydekos vertina.
   Kuojos mėsos skonį Jeronimas pažįsta...