Vaikystė - tai lyg akvarelės spalvų palete, bežaidžiantis šešiametis. Spalvos gali būti ryškios, arba vandens skaistumo atspalvių. Padėtas ryškus spalvos potėpis, gali ištirpti vandenyje arba pasilikti kaip sodrus skaistis. Asociacijos su spalvomis tiesiog nėra. Taip ir vaiko gyvenime, kas gera ar bloga, realu ar išmanyta susilieja į viena spalvų mišinį. Sunku atskirti kas gera, o kas bloga. Sąžinės samprata pradeda tik formuotis. Kartu su poelgiais ir artimiausių žmonių pasakymais suprantama kas gerai, o kas nedera. Stipriausias jausmas yra Baimė… 

   Kaime išaušo rytas. Vaiką pažadino tėvų triukšmas ir bruzdėjimas už sienos. Tvarkingai aprengtas ir nupraustas, gali keliauti į sodą dirbti savo darbų. Sodas išsidėstęs tarp dviejų asfaltuotų kelių, o jo smailėje, suaugę tuščiaviduriai gluosniai, primenantys gūdų, tačiau žalią mišką. Vienas iš gluosnių buvo su nupjauta viršūne. Viršūnė buvo lengvai įkopiama, tarsi kokia apžvalgos aikštelė. Joje buvo vaikų sukrauta išdžiuvusi žolė ir susuktos šakos į vieną didelį ratą. Tai buvo Vytuko lizdas.       

   Neužilgo pasirodo ir vaikystės draugas, pusbrolis Matas. Gandras Vytukas didžiai išrietęs kaklą kalena savo snapu lyg kviesdamas prisijungti. Matas nuplasnavo savo rankomis į lizdą, nuo kurio buvo galima matyti plentą, vedantį į kažkokių moterų namus, kurios už popierių parduodavo ką tik norėdavai. Įkaitęs asfaltas, karštą vasaros rytą, buvo kaip miražas dykumoje. Gerai pasilenkęs galėjai matyti, kad plentas - tai upė, kuri pomažu sruvena į tą namą. 

   Vienas gandras po pietų išskrido namo, pietauti, o kitas dar tik pradėjo varlinėti po sausą žolę. Plento gale matėsi pareinantis 

tėvas, kartu su dėdžių kompanija. Vytukas tarsi užmiršęs, apie gandrų dienos darbus susiruošė nusekti tėvą. Perėjęs sodą, jis įžengė į siaurą kiemą, kuriame stovėjo didelis medinis namas. Jis buvo jo pačio senelio rankomis statytas, bent jau taip suprato iš mamos pasakojimų. 

   Kieme tėvas paslapčiomis nužengė į daržą, kur buvo rūkinama žuvis. Vytukas užlindęs už rukyklos stebėjo kaip tėvas išsitraukė iš po megztinio stiklinį butelį, kuris yra pagrindinė barnių su mama priežastis. Jis atsargiai atsukdamas kamštelį duoda sau ir savo sugerovams atsigerti butelio turinio.

   Pastovėjęs už rukyklos Vytukas jau kvepėjo, kaip rukyta žuvis, o vos tik pamatęs nueinantį tėvą stvėrė už butelio kaklo ir nubėgo į tvartą, manydamas, kad tai vienintelė išeitis norint išspręsti šeimos problemas. Vytas tvarte svaigalus supylė į degloms kiaulėms skirta jovalą ir gerai pamaišęs, jovalo turinį supylė į lovį. Deglosios kriuksėdamos atšliaužė prie lovio ir panardino savo galvas į jovalą. Vytukas stebėdamas ar kas jo neprigaus, stvėrė butelį ir bėgo į namus girdėdamas, kaip kiaulės skaniai čepsi.

    Namai aromatingai pakvipę troškiniu lyg ir privertė vaiką pamiršti apie jo slaptą nusikaltimą, tik rankoje laikomas butelis vėl priminė jam apie tai. Mama su rūpesčiu jam švelniai nusišypsojo ir pavargusiu veidu, paglostė jam šviesius it linas plaukus ir pakvietė prie stalo. 

   Pavalgęs vėl galėjo žaisti. Šį kart su pusbroliu savo kambaryje jie statė pilį. Susitempę iš visų kambabrių patalynę, ją dėliojo ant kėdžių, prispaudamas su žaislais. Per pilies mūrą buvo girdėti sunkūs ir neritmingi žingsniai, tai tėvas. Bet pilyje nebuvo kada ir begalvoti apie tėvą, kai pagrindinėje menėje dar tik prasidėjo statybos. 

   Staigus klyksmas ir mirtina tyla. GELBĖK!  Vaikui visas pasaulis sustojo, negalvojo jis nei apie storus pilies mūrus ir apie ginčą su pusbroliu, kuris dabar sedės pagalvių soste. Išbėgęs iš savo kambario jis bėgo link duslaus klyksmo. Tai mamytė. Vienintelis žmogus pasaulyje, kuris suteikia laimės, paglosto ir apkamšo. O dabar, ji sukaustyta tėvo rankų. Jos šiurkščios lyg atšipęs geležis, smaugia gležną mamos kaklą. Stojo širdis. Padažnėjęs kvėpavimas ir drebantis balsas sugebėjo išlementi - maldauju, paleisk! Tai jam buvo nemotais. Vaikas puolė ginti mamos ir įsikabino tėvui į rankas, stengdamasis jas atplėšti. Atsisukęs tėvas stvėre vaikui už kupros ir lyg jis nieko jam nereikštų drėbė jį į kitą kambario galą. Duslus, verkiantis mamos balsas rėkė - nedrįsk! Kol vėl buvo užtildytas tėvo įtužio. Vytukas vos tik pakilęs nubėgo pas senelio, kuris visad pagelbėdavo tokiomis situacijomis. 

  Įbėgęs į senelio butą, jis kvietė gelbėti mamos. Tačiau jam, tai lyg ir įprasta. Vyras auklėja savo moterį. Nėra ko ir stebėtis. Nėra ko moteriai aiškinti kaip gyventi. Po Vytuko įbėgo ir pusbrolis, kuris svariai įtikino senelį įsikišti - teta smaugia, TETA SMAUGIA! 

   Įėjus į butą nieko nebėra. Nebėra nei tevo, nei mamos duslaus kvėpavimo, nei 50 litų kupiūrios, dėl kurios greičiausiai ir įvyko barnis. Vytukas pribėgęs prie vienintelio svarbaus jam žmogaus - mamos, ją smarkiai apkabino ir apglėbęs, mėgino ją pakelti. Mama atrodė kaip tie tuščiaviduriai gluosniai, kurie tik tyli ir nieko nesako, rymodami plentų kryžkelėse. Ji buvo kitokia. Ant jos skruostų sugebėjo nuriedėti tik viena ašara. Vytukas savo vos bepakalbančiu balsu kuždėjo mamai į ausį - mama prašau nebetylėk, mama…