Nepasiduokim nevilčiai, kuri apraizgo kūną,
Kuri apraizgo protą ir rodos viskas griūva,
Tik šis netikras pranašas, neturi tokio svorio,
Atidarykim langus, įkvėpkim šviežio  oro.
 
Ir kai sugrįšim į save, tarytum vienas kūnas,
Laikysimės vieni kitų lyg bastiono rūmas,                                
Ir neįveiks juoda mintis ir joks žvėris galiūnas,
Mėnulis slinks debesimis lyg pėdsekys klajūnas.
 
Ir bus palaiminta naktis ir netrikdys jos niekas,
Sugrįš ir jėgos, ir mintis ir vėl sugrįš poetas,
Rašys lig ryto jis eiles ir nevilties bukumo
Neliks, jos pėdsakai išnyks nuo viso žemės kūno.