Už viską šis dangus atmoka tik blogu,
Todėl nesitikėk pasaulyje draugų
Nežvilgčiok atgalios, o šios dienos laikykis
Ir būk patsai savim, kol dar turi jėgų...
Omaras Chajamas
Žmonės savimi tampa , o ne gimsta.
K . Helvecijus
Jos vardas buvo Cipa. Keistas ir neįprastas vardas. Ji buvo senutėlė žydė. Jos baltutėliai plaukai kaip ką tik iškritęs sniegas, susukti į mažą kuodelį.
Nuo senatvės palinkusi Cipa kiūtindavo atsiremdama į savo nutrintą lazdelę, o jos pečius žiemą vasarą gaubė nenusakomo amžiaus juodas paltas. Senoji žydė skaičiavo nežinia kelintą dešimtį. O gal ... šimtmetį?..
Bet ar taip gali būti? Nors ką čia žinai...
Cipa spinduliavo vidinę šviesą, nors jos veidas buvo sėte nusėtas tūkstančiu raukšlelių. Jos nenuspėjamo amžiaus veidas, baltos rankos ir kiek kresnoka figūra. Klibinkščiuodavo pasiremdama lazdele ir kiek palinkusi į priekį. Gal tas sunkus juodas paltas spaudė jai pečius?.. Bet ar tikrai? Gal taip tiktai turėjo atrodyti senutėlė, sulinkusi, pražilusi žydė? O kaip buvo išties?
Akys. Ryškios ir taip rudos, nepavaldžios jokiam laiko tekėjimui, kad iš tolo rodėsi juodžiausiomis anglies skeveldrėlėmis. Tokios gyvos ir kaskart jai mirktelint, atspindinčios degančią saulės ugnį. Kai moteris pažvelgdavo savo akimis pajusdavai kiaurai reginčią mintį.
Nors Cipos akys skroste skrosdavo viską aplinkui, jos veidas išlikdavo ramus, be krislelio emocijos, tartum šaltas marmuras. Tik ta vidinė šviesa rodė, kad tai ne statula, o gyvas žmogus.
Kartais senoji žydė mėgdavo pakalbėti su žmonėmis. Arba kėblindavo į krautuvę nusipirkti duonos, pieno ar dešros gabalėlio. Kai pečius slėgė mažesnė metų našta, miestelin dažniau išeidavo pasižvalgyti.
Pašnibždomis kalbėjo, kad jaunystėj Cipa nestokojo grožio. Bet kada TAI buvo? Jos plaukai... balti... jau kiek laiko? Pusę amžiaus? Ir išvis–kada ta moteris galėjo spėti pabūti jauna? Argi dar kas nors beprisimena Cipą juodais lyg varno sparnas plaukais?..
Kaip mat keistai vaikystėj daigojosi, kad visi žydai turėjo būti mėlynakiai su geltonųplaukų kupetom ant galvų... Todėl nesuprasdavai kodėl Cipa kitokia. Ji praeidama vis nužvelgdavo svarbiom akim mano mamą... Net šiurpuliukai nubėgdavo pamačius tą žvolgsnį.
- Matyt galvoja,kad ir aš galiu būti žydė...- kartą išsitarė mano mama.
Kodėl? –paklausiau,- Juk tavo juodi plaukai, juodos akys, oda tamsi... O žydai juk šviesiaplaukiai...
Eik tu, kvailute...- nusijuokė mama,- kaip tik atvirkščiai. Žydai-tamsiaplaukiai, tamsiom akim. Tai dėl to tikriausiai ji vis taip įdėmiai į mane pasižiūri praeidama...
Nuo to laiko aš įdėmiau pradėjau stebėti tą nenusakomo amžiaus ir nenusakomos nuotaikos senutę... Eidama pro jos tylų, laikraščiais užklijuotais langais namelį, vis pagalvodavau... O kažin... koks jos gyvenimas?..
X X X
Moteris visą gyvenimą nugyveno vienui viena. Juk taip negali būti, tiesa? Kažkada juk turėjo šeimą, mylimąjį... GYVENIMĄ. Žmonės nekalbėjo apie tuos laikus. Tai buvo jau taip seniai, kad bėgantys metai užklojo praeitį storu dulkių sluoksniu.
Senoji žydė gyveno mūriniame namuke, veik gatvės pakrašty. Baltas mūrinukas tartum vaiduoklis gūžėsi už negenėtų obelų šakų ir pasvirusių vyšnių. Lyg gėdindamasis savo buvimo. Nuo pašalinių žvilgsnių langus slėpė pageltę iš senumo popieriaus ir senų laikraščių lapai. Retkarčiais tuose namuose spingsėdavo blyški švieselė, sklindanti iš nuogos lemputės.
Prie Cipos namo nebuvo gėlių darželio, tik pievelė– sėte nusėta mėlynomis neužmirštuolėmis. Jų žiedeliai tartum mažučiukai varpeliai tilindžiavo praskriejus saulės vėjui.
Tos kelios obelys, savo šakomis lyg gyvais kūnais ginančios namą nuo pašalinių žvilgsnių, buvo beveik sulaukėjusios, bet derlių vesdavo gausų. Rudenį šakos svirdavo nuo rausvų obuolių.
Namukas dungsojo po vaiduoklišku baltumu slėpdamas savo šeimininkę nuo smalsių aplinkinių žvilgsnių.
Cipos gyvenimas tekėjo kaip ramus vanduo, nusinešdamas metus, mėnesius, dienas, valandas ir minutes. Niekas jai netrukdė ir nedrumstė jos ramaus pasaulėlio. Ji eidavo gatve prasilenkdama su kaimynais, kurie nekreipdavo į nieką dėmesio– savi rūpesčiai gulė pečius.
Ką eidama gatve mąstydavo Cipa? Kas slėgė jos mintis ir graužė širdį? Rodos– joks rūpestėlis netemdė senutėlės veido. Bet kas žino kokios audros siautė už jaunatviškų, spindinčių, skvarbių akių...
Daug metų eidama ta pačia, savo gatve– ar nenugrimzdavo į anuos, seniai seniai nutolusius užmarštin metus? Į tuos laikus, kai amžinasis juodasis paltas dar dvelkė naujumu ir elegancija? O vešlūs, juodi kaip smala plaukai plaikstėsi laisvi vėjyje...
Kai prieš daugelį metų ji eidavo dulkėta gatvele... Kažkur ten, kur ji turėjo SAVO NAMUS, kuriuose skambėjo tokie mieli, JOS ŠEIMOS balsai... Kai eidama gatve Cipa akimis ieškodavo jauno, gražaus vaikino. Tokių pačių juodų kaip anglis, degančių akių... ir tos mielos mielos šypsenos.
Atsiminimo vaizdas akimirksniu subyra kaip subyra žėrintys kaleidoskopo stikliukai... Subyra, kad niekad nebesudėliotų to paties vaizdo... Vis kitą ir kitą...
Vėl ta pati gatvė, juodą asfaltą šildanti saulė. Pro pat ausį prašvilpia dviračio sukeltas vėjo gūsis. Kažkoks žvalus berniukas nudulka mindamas pedalus ir garsiai vaizduodamas motorą.
Cipa pasimarksto nuo akinančios saulės spindulių ir neskubėdama, žingsnis po žingsnio trumpina kelią savo namų link.
Kiemuose linksmai krykštauja vaikai ir gyvenimo kaleidoskopas vėl sujaukia žėručius, sudėdamas prisiminimo vaizdą.
Saulė skęsta duobėtos gatvės dulkėse. Skambus mergaičių, juodais kaip smala, plaukais, juokas. Ir niūniavimas... Kaip mama niūniuodavo, ravėdama gėlių darželį.
Bum! Bum! Bum! Cipa krūpteli vos neišmesdama iš rankų savo pirkinių krepšelio ir vos nepaberdama kelių skaisčiai oranžinių mandarinų. Išplėstos akys nukrypsta į garsą. Tai tik berniukai mėti į krepšį. Tai tik VAIKŲ ŽAIDIMAS. Privertęs pašėlusiai trankytis Cipos širdį. Ji net stabtelėjo ir susiėmė už krūtinės, lyg bijodama, kad širdis tuoj tuoj iššoks laukan ir nubumbsės gatve kaip tas krepšinio kamuolys.
Likusį kelia Cipa tipeno tuščia, be jokių minčių galva.
O kai ji jau lindėjo savo namuke ir stebėdama paskutinius saulėlydžio gaisus ant žalių lapų ir vis ilgėjančius, tamsėjančius šešėlius, susikaupusi žiūrėjo į tolį, jos akyse užsidegė žiburėliai.
Laikas dabar išnyksta. Stoja baimė, netektis ir skausmas... Tos nelemtos dienos ir naktys, verčiančios drebėti kiekvieną ląstelę. Kai kiekvienas trakštelėjimas įtempdavo klausą.
X X X
Ir tas rytmetys, pavertęs Cipos gyvenimą besivartančiais kaleidoskopo stikliniais žėručiais.
Tą rytą jų šeimą pažadino nekantrus beldimas į duris. Visa šeima pakirdo iš ramaus paryčių miego.
Jie rengėsi nesuprasdami– ar tai sapnas atmerktom akim, ar tai pasaulio pabaiga atėjo...
Brėško šiltas vasaros rytas. Saulė tingiai kilo į horizontą, džiovindama nakties pažertą rasą. Uždaryti tvarteliuose giedojo sveikindami aušrą gaidžiai.
Sudrėkintos rasos, prie basų kojų lipo gatvės dulkės. Gatvėje tvenkėsi pažadinti žmonės. Tartum gyvu upeliu, žmonėmis nusklisdavo tylus šnaresys, bet jį greitai numalšindavo spigūs, girgždantys balsai. Paskui visi pajudėjo.
Einant per miestą ir už jo, žmonių upė vis bauginančiai platėjo. Geltonai mirguliuojanti upė.
Visi ėjo... į nežinią... į neviltį... Tylus verksmas ir dejonės. Ir begalinės baimės banga. Maži vaikų žingsneliai, lėtas senukų vėžlinimas ir baugštus vyrų, moterų, jaunuolių žingsnis. Mamos ramino klausinėjančius mažylius, supo ir liūliavo savo kūdikėlius. Paguodos žodžiai strigo gerklėje . Baimė kaustė kūnus.
Cipa baugščiai dairėsi. Spaudė šalia savęs sesutes, greta ėjo motina ir tėvas. Mergina akimis ieškojo savo juodaplaukio. Akys karštligiškai bėgiojo į visas puses. Pagaliau! Štai jos akių šviesa! Surado ko taip ilgai ieškojo! Jo šeima plaukė tos pačios upės pakrašty. Ir jis tartum ko ieškojo akimis. Akys dar skaidriau suspindo… nuo ašarų. Tik amiriką jos dar nepliūptelėjo skruostais… Kai sutiko JO akis… Ta sekundė virto atsisveikinimu. Jie jautė TAI savo širdimis. „Sudie„ tik begarsis. Sudie amžinai...
Žmonės ėjo nežinia keik laiko, visos laiko nuovokos liko kažkur toli...
Baimė tvenkėsi ir tirštėjo virš liulančios žmonių upės nežmonišku greičiu. Iš tos upės dugno išniro PANIKA . Cipą nešte nešė tiršta žmonių masė. Šeima išsiskirstė nespėjus nė susivokti. Aplink tik išgąsdinti, mirtinai išblyškę veidai, pažįstami ir nepažįstami slinko pro šalį skleisdami paskui save SIAUBĄ.
Dešinėje, priekyje, jau stūksojo miškas. Tamsus ir nesvetingas šį rytą. Tamsi gūduma žiojosi tartum praraja be dugno. Pamiškės lapuose kraupiai žaižaravo raudoni tekančios saulės lašai. Kraujo lašai?
Jie artėjo link tiltelio. Kokia graudi ironija–žmonių upė plaukė link tilto, kuris dengė po savim smagiai, nerūpestingai čiurlenančią upelę...
Cipa nebesuvokė savęs. Minčių nebeliko. Skausmas susmuko į basas pėdas. Prieš save tiktai regėjo nenumaldomai, grėsmingai greitai artėjantį tiltą. Paskutinį syk Cipos akys perbėgo baimės sukaustytais veidais ir ji, nejausdama rankų, kurios pačios skynėsi kelią prie čia pat, ranka pasiekiamų turėklų. Rankos užčiuopia šaltą medį ir ji šoka į upę. Virš savęs girdi duslų bumbsėjimą... BUM! BUM! BUM! kai kulkos atsimuša į raibuliuojantį vandens paviršių.
Dar ilgai ji tądien drebėjo įsikuitusi į šieno kupetą. Dar ilgai ji girdėjo begalinį šūvių aidą, klyksmą, raudas ir gailias dejones... Smegenis vėrė beprotybė. Ašaros graužte graužėsi gerkle aukštyn. Nebyliu veidu sruvo neišsenkantys ašarų kriokliai. Cipa grąžė rankas ir rovėsi plaukus, nesuvokdama ką daro, nejausdama skausmo. Šimtus tūkstančių kartų keikė save už tai, kad nugalėjo troškimas gyventi, kad ištrūko giltinei iš saujos. Meldė dangaus mirties, bet, deja, per vėlai... Giltinė nusigręžė nuo jos ir jau nesugrįžo. Ir dar ilgai negrįš...
Naktis, pilna dejonių. Jos judino žemę ir slinko miško pievomis, žolėmis... Žmonės meldėsi užsisklendę namuose, o šunys staugė į pilnatį, tartum pasakodami veriančią gėlą žvaigždėms.
Tik įpusėjus nakčiai, Cipa pajudėjo iš savo slėptuvės. Virpančiomis rankomis ir kojomis nušliaužė iki dunksančios tamsoje daržinės. Lyg nenorom amtelėjo šuo ir žvangindamas grandine pasislėpė būdoje. Cipa krūptelėjo, bet svyruodama ant netvirtai laikančių kojų įsigavo daržinės vidun. Nesuvokdama nei laiko nei aplinkos, krito į auksinius šiaudus kaip negyva. Nes kūnas buvo tuščias. Visus gyvybės syvus išverkė.
X X X
Cipa krūptelėjo ir plačiai atmerkė akis. Šaltas prakaitas srūvo visu kūnu. Kažkas beldė į duris. Už lango akinančiai švietė saulė. Dienos garsai ūžė už stiklo, už pageltusių, išblukusių popieriaus lakštų, dengiančių langus.
Į duris tikrai kažkas beldė. Ilgai ir kantriai. Senoji atsisėdo lovoje ir kurį laiką dvejojo. Eiti prie durų ar tyliai pabūti ir TAS KAŽKAS galbūt nueis. ..
Bet beldimas nesiliovė. Cipa nerangiai pakilo nuo lovos, užsimetė ant savo varganų naktinukų nuskarusį chalatėlį.
-Ateinu!– Šūkteli durų pusėn, tuo pat metu kojomis ieškodama kažkur po lova pasimetusių išklerusių šlepečių.
-Tuoj ateisiu!–Dar kartą šūkteli. Dėl visa ko.
X X X
Už durų stovi jaunutė paštininkė. Minutę kitą ji svarsto ar nenuėjus sau. Stovi čia jau kelias minutes ir beldžia. Jau kažin kas būtų išgirdęs. Bet JI TURI BŪTI NAMIE! Kurgi ji, senutėlė, būtų išėjusi? Kažkas tartum sulaiko prie durų ir jaunutė paštininkė vėl pabeldžia: bar bar bar! Barška sausas durų medis. Ir pagaliau, kažkur iš namo gilumos pasigirsta: „Ateinu“.
Gal senutei sunku vaikščioti. O gal tiesiog miega. Atsidūsta. Pastovėti ir palaukti. Tuojau ateis. Gal. Pagaliau pasigirsta šlepsintys žingsniai.
-Kas ten?– Išgirsta senos, suvargusios moters balsą.
-Paštininkė.– Šiais laikais tiek visko nutinka, kad žmonės atsiminė senąjį gerąjį at-
sargumą. Bet paštininkė pamanė, kad vertėtų kai ką patikslinti.– Atnešiau jums pensiją.
Stojo tyla. Tyla tyliausia.
-O kas tu– berniukas ar mergaitė?
Per vieną sekundę jaunutės paštininkės galvą perskrodė šimtai klausimų. Kodėl ji to paklausė? Ar čia kokie juokai? Ir išvis– kaip galima sugalvoti TOKĮ klausimą?! Kaip galima sumaišyti vyrišką ir moterišką balsą? KODĖL ji to paklausė?..
-Mergaitė .
-Gerai.-Tas žodis tarsi atodūsis išsprūdo iš pat sielos gelmės.
Spynoje trakštelėjo raktas. Cipa atidarė duris. Iš pradžių tik pravėrė ir atidžiai nužvelgė. Nuo galvos iki pat kojų. Turbūt nepastebėjo nieko įtartino, atidarė duris plačiau ir pakvietėa užeiti.
Senutė tokia suvargusi ir bejėgė. Jos nudriskusius ir papilkėjusius naktinukus gobė nutriušęs ir nutysęs varganas chalatėlis. Avėjo nenusakomas nutriušusias šlepetes. Tik skvarbios rudos akys įdėmiai nužvelgia kiekvieną krustelėjimą.
Pirmiausia paštininkė ir senoji Cipa įžengia į patalpą, kuri prieš gerą pusamžį vadinosi virtuve. Lubose spingsojo apmusijusi pilka lemputė. Kairėje nuo durų gungsojo krosnis. Nukrauta skardinėmis, maišeliais, plastikiniais pieno, grietinės indeliais. Vienintelis virtuvės langas kone ligi viršaus uždengtas pageltusiais popieriaus lakštais. Pro duris, greičiausiai vedančias į kambarį, iš kurio ką tik atšlepsėjo buto šeimininkė, sklido šilta, skaisti dienos šviesa. Ten langai buvo taip pat uždangstyti.Virtuvės dešinėje dulėjo laiptai. Bet kažin kada paskutinį kartą jie buvo panaudoti pagal paskirtį?.. Matyti, kad ne per paskutiniuosius dešimtmečius. Jie buvo užversti visokiais sukiužusiais rakandais ir neaiškios paskirties skudurais. Ir taip kone iki pat viršutinio laiptelio.
Nešvaros, pelėsių ir neprižiūrimos senatvės tvaikas smelkėsi į nosį. Nesinorėjo užsibūti nė minutės. Namas tartum slėgė visu savo svoriu ir tvaiku. Pilkos, nykios sienos tartum traukėsi ir spaudėsi, norėdamos įbauginti nekviestą viešnią. Tos senos, apmusijusios sienos kaip kokie cerberiai, saugantys savo šeimininkę iki pat mirties.
Namo šeimininkė tartum susigėdusi, kad vidury dienos vilki tik naktinius ir nenusagstytą, atsilapojusį chalatą, jį susitvarkė ir kaltai pratarė:
-NAKTĮ, KAI KITI ŽMONĖS MIEGA, AŠ BUDŽIU.
Šitie žodžiai privertė paštininkę pakelti akis ir darsyk nužvelgti senutę. Ką ir dėl ko ji budi? Naktimis nemiega. Kodėl? Ką žmogus turi patirti, išgyventi, kad taip sakytų?..Kodėl reikia budėti?
Be to, niekam nebuvo kilęs įtarimas dėl senolės žydės blaivaus proto. Ji buvo sąmoninga senutė. Tokia ir atrodė. Vadinasi, ji sako tiesą?.. Kodėl jai r e i k i a budėti?
-Taip, prašau pasirašyti va čia. Štai jūsų pinigai.
Jaunoji paštininkė šiaip taip radusi kampelį popieriams, ištiesė juos, kad senolė galėtų pasirašyti kur reikia. Cipa ilgai ieškojo vietos parašui. Paskui kokius penkis sykius perskaičiavo pinigus. Atrodė įtari ir nepatikli. O gal jai tiesiog norėjosi pabūti su žmogum, kuris, teisingiau–kuri, nekėlė jai grėsmės ir nebaugino...
Pagaliau viskas baigėsi ir paštininkė atsiduria kitoje durų pusėje. Iš lauko. Oooo! Koks gaivus oras! Už nugaros senų, nušiurusių durų spynoje trakšteli raktas. Senutė labai teisingai daro. Duris reikia gerai rakinti. O ką ji dabar veiks? Turbūt eis ilsėtis visą naktį budėjusi.
Pernakt įsklausiusi. į tylą, į šunų lojimą, balsus gatvėje, mėnesį už lango ir į mirgančias žvaigždes. Daugybę žvaigždžių .
Už lango čiurlena paukšteliai. Vaiski diena užmigdo seną žydę, budėjusią visą naktį . Kai visi žmonės miega.
X X X
Sapnas nuneša ją į krauju pasruvusią naktį . Naktį, praleistą kažkokioje daržinėje.
Cipa pašoka nuo daržinės durų girgždesio ir į vidų įplūdusios akinančios šviesos. Kažkokie žmonės žiūri į ją , o ji– į juos. Buvo vyras ir moteris. Iš už kampo kyšteli maža vaiko galvelė. Moteris kažką sumurma vaikui, šis paknopstom nuskuodžia. Po minutėlės grįžta su didžiule rieke ragaišio, gausiai užtepto uogiene.
Akimirksniu Cipos uoslės organas sureaguoja į maisto kvapą ir garsiai sugurgia alkanas kaip vilkas pilvas. Moteris paima iš vaiko rankų ragaišį eina link Cipos. Ši instinktyviai traukiasi atgal, o akys išsiplečia, paskleisdamos aplink baimę.
-Nebijok, imk, valgyk. Mes tavęs neišduosim.
Žydė dėkingai ir sykiu klausiamai pasižiūri į moterį ir čiumpa valgį. Paskui vėl išdygsta tas pats berniukas ir atneša jai indą pieno.
Tik pavakare ji pamato savo atvaizdą veidrodžio šukėje. Ir suklykusi nualpsta.
Iš šukės į Cipą žvelgė jauna mergina. Juodom, kaip smala akim ir baltais, lyg ką tik iškritęs sniegas, plaukais.
X X X
Prisiminimas išskysta ir Cipą apima tykus, ramus miegas. Ji išgirdo tylų niūniavimą... Tiap niūniuodavo mama ravėdama gėlių darželį... Skamba švelnus lyg vėjo varpeliai sesučių juokas.
Ir ji šukuojasi, ir pinasi juodus kaip varno sparnas, net mėlynai švytinčius saulėje plaukus. Juodaplaukis kaimynas praeidamas pamoja jai ranka, o šypsena plati lyg nuo vieno pasaulio krašto ligi kito... Cipos skruostais nubėga raudonis. Ji pamoja savo Gražuoliui. Ateis diena ir jie galės džiaugtis savo meile ir laime. Štai ir tėvas, parimęs paunksmėje ..
Ir vėl ji–sena ir nesena. Žila, bet tokia, kaip prieš daugelį metų. Ji grįžta namo, tokia pati, kaip išėjus TĄ rytą. Ji pareina namo keldama dulkes iš kelio duobučių basomis kojomis. Į gatvę jos pasitikti išbėga sesutės. Linksmos mergaitės, visai kaip tada, kaip tądien! Su kasytėm ir mėliu spindinčiais plaukais. Ir motina šypsosi jai. Ir tėvas. O už jų, o laime! Čia JIS!
Cipos akys pritvinksta ašarų. Ji tiesia rankas. Ach, tėveliai, sesutės brangiausios! Mano juodaplauki, GYVENIME mano!
Kur taip ilgai buvai, sesute? Kodėl taip ilgai negrįžai, dukrele?.. Aš laukiau tavęs, mylimoji!..
-Aš pareinu namo... Kaip jūsų pasiilgau!..–Laimė trykšta iš širdies ir iš sielos.
Ir ji niūniuoja tą jaukią melodiją, niūniuoja ir mama. Melodija nusklendžia kažkur į tolį...
-Jų nebėra, jie išėjo, ir niekada negrįš, nieko nebebijokim!..
Kaip gera, pašėlusiai gera! Taip lengva ir širdies nebesopa!
X X X X X X X X X
Skambant varpams išlydėjo žmonės į paskutinę kelionę senolę žydę. Be žodžių. Kurie ir taip jau seniai užgniaužti ir išsitrynę.
Din dan ! Din dan ! Din dan !
Rodos saulė ta pati. Ir vėjo švelnus dvelksmas tas pats. Tik nebebus kam budėti. Žiūrėti į naktį, klausytis. Ir laukti kažko, ko seniai jau niekas nebelaukė.
O ji vis tiek laukė. Pasiruošusi, virpančia širdimi. Tik baimės jau nesulaukė, tik ramybės
Skambant varpams Cipa išėjo. Išėjo palikdama žiaurų pasaulį, kuris sušaudė jos gyvenimą.
Tik beprasiskleidžiantį, tik besužįstantį... kaip trapus neužmirštuolės žiedelis. Gyvenimas pagaliau ją išlaisvino ir ji išėjo. Į susitikimą.