Aš norėčiau pradėt nuo savęs ir sutelkus  visas jėgas
 Sulaužyti visas užtvaras ir visas sienas ir išėjus iš
Savęs pamatyti kokio dydžio ir storumo buvo ir kiek
Statybininkų plušėjo ir kiek betono blokų sudėjo, kad
Tik niekas neišgirstų tavo balso, nematytų tavo akių šviesos,
Tavo gražių drabužių, batelių, rankinuko, naujos šukuosenos,
Kad galėtų tave laikyti išprotėjusiu ir uždaryti į belangę,
Nes gražūs dabar nemadingi, dabarčiai reikia kraujo ir mirčių,
Reikia karo ir patrankų parako kvapo ir kuo daugiau neapykantos.
Aš tave laiminu mielas žmogau, eik ir šypsokis, eik ir svajok, eik
Ir džiaukis, jauskis laimingu ir mylimu, kad tavo būtis, tavo esybė
Prikeltų ir pažadintų tuos, kurie gyvi, bet jau mirę ir padėtų suprasti,
Kad gyvenimas duotas tam, kad galėtum patirti džiaugsmą ir numirti laimingu.