Šiandieną jie visi susės prie stalo,
Kalbės, dalinsis duona ir vynu.
Nežino niekas, kas įvykt privalo,
Kokių likimas ruošia dovanų.
Paslaugiai Mokytojas plauna kojas –
Jūs man svečiai. Ir aš svetys, eime.
Tokia akimirka nesikartoja –
Iš jūsų vienas greit išduos mane.

Nustebę žvalgos, jau tikrai nelinksma.
Kuris iš mūsų? Ar dabar praneš?
Išbalęs Judas kiek arčiau palinksta
Ir klausia tyliai: – Rabi*, ar tai aš?
Kai baigės vakarienė, iš nakvynės
Jų Mokytoją išvedė kariai...
Per naktį baisios mintys Judą ginė:
Ne to norėjau! – kalė įkyriai.

Ne pinigų, man tik reikėjo žemės,
Nupirkčiau, dirbčiau, augtų ten javai...
Ir vesčiau moterį, kol nepasenęs...
Ko Jis pasidavė? Išėjo negerai.
Maišelyje prie juostos sidabriniai...
Manęs romėnai žydams neišduos.
Juk mano paslapties kiti nežino,
O Jis gudrus, tikrai išsivaduos.

Naktis tamsi. Alyvmedžių Siono
Gumbuotos šakos. Akmenys vieni.
Jo širdyje atbudo skorpionas:
Ar tu žmogus, jei šitaip gyveni?

                  *Rabi – pagarbus kreipinys į mokytoją