Ji magais niekuomet nesidomėjo, nors apie jų egzistavimą šaukė skelbimai Nyderlandų pagrindiniuose laikraščiuose:

Jeigu norite susigrąžinti meilę, sėkmę,
jums gali padėti profesionalas. Užmokestis
tik po pirmųjų teigiamų rezultatų.
Garantija 100%. Tel nr. 064666016

 Nyderlandai -  liberaliausia pasaulio valstybė. Čia mago specialybė taip pat priimtina kaip ir psichologo ar bioenergetiko, ar kunigo. Evelina smagiai juokdavosi iš tų naivuolių, kurie užkibdavo tokiems  profesionalams ant kabliuko. Mago koordinatės – telefono numeris keistai pasikartojantis skaičius 6. Roterdamo pagrindiniai laikraščiai duso nuo šių mistinių paslaugų.
Neveltui liaudies išmintis sako: “Nespjauk į šulinį, iš kurios gal būt ateityje reikės tau pačiam gerti“.  Evelinai įstrigo kažkada perskaitytas Stendalio rašytas sakinukas : “meilė - tai svarbiausia kas nutiko mano gyvenime.“ Kaip neginčijamą aksijomą nešioja iki šiol moteris šį teiginį savo pasąmonėje. Ir nesvarbu kiek meilei lemta tęstis ar mėnesį, ar metus, ar tris metus.  Tu privalai ją priimti ir išgyventi kol ji tęsiasi. Jeigu ją blokuosi ir nutrauksi meilės saitus su mylimuoju, kada pats jausmų pikas, ištiks tau jausmų šokas, harmonų disbalansas. Tuomet gali susirgti ne tik depresija, bet ir onkologine liga. Štai kodėl Evelina negali paleisti Vendikso. Jos aura nuo meilės ryškiai raudona, paakiai tamsiai pilki, ateitis kaip ir kiekvieno įsimylėjusio – purpuro spalvos. Tačiau po Vendiks skaudžios lyg kraujuojanti atvira žaizda išpažinties, moters ateitis tapo juoda kaip naktis be žvaigždžių, be mėnulio šviesos ir be salstelėjusio pojūčio.

Evelina sukaupia visą drąsą ir maištaudama prieš juodą savo ateitį, šį kartą dar stipriau pabeldžia kumščiu į apšiurusias šamano duris. Tyla. Ji vėl beldia, šį kartą energingiau.
Dun-dun-dun !
Durys pagaliau prasiveria. Evelinos nuostabai nėra galo. Priešais ją stovi afrikietis juodaodis jaunas vyras, dėvintis margaspalvią raudonos, žalios, mėlynos, geltonos raitytų ornamentų  plačią suknę, tarsi sutaną iki žemės. Ant jo galvos, pilnos mažyčių garbanėlių, pūpso keisčiausios formos kepuraitė iš rėkiančių spalvų kringialiuotų raštų medžiagos, kuri panaši į uzbekišką tiubeteiką. Moteris pirmą kartą gyvenime akis į akį susiduria su Vudu šamanu. Jis vos pusmetris nuo jos ir kvėpuoja šiltą orą tiesiai jai į veidą.  Skvarbios juodos mago akys tarsi skaito moters mintis. Sutrikusi Evelina negali netgi pasisveikinti. Žodžiai užstringa gerklėje. Liežuvis tapo jai nepavaldus.  Ji jau pradeda akimis ieškoti kur galima sprukti lauk iš čia, kai afrikietis palaimingai nusilenkia jai iki pat žemės, vienu delnu uždengęs širdies plotą, o kita prilaikantis kepuraitę, kad nenukristų.  Sukaupusi visą drąsą, moteris vis tik įeina į vidų. Mažutė patalpa apytamsė. Tik kokių dešimt storų balto vaško žvakių liepsnelės atskleidžia  erdvės savitumą ir šamano veidą: jo plačias šnerves, juodą kaip smala odą, bei dideles tarsi teliuko akis. Evelina, smalsumo vedina, apsidairo aplink. Tuščia. Afrikietiškų raštų audinys , krentantis nuo lubų iki grindų, ir taip jau mažą patalpą dalina į dvi dalis. Paslaptingoji pusė – tai ne svečių akims. Nors vistik persimato per plonytį audeklą paslaptingoje pusėje ant žemės patiestas matrasas, žema spintelė ir nieko daugiau. Skurdas bado akis. Magas nusilenkia pagarbiai iki žemės viešniai antrą kartą ir atsisėda lotoso pozoje ant margaspalvės meditacijoms skirtos pagalvėlės, plačia šypsena padrąsindamas Eveliną. Švysteli balti kaip Himalajaus kalnų snieguotų viršūnių mago dantys. Draugiškai mosteli šamanas ranka į tą pusę kur, priešais jį guli dar viena mažutė pagalvėlė. Evelina supranta be žodžių ir klesteli ant pagalvėlės.
- Prašau dėk, moterie, viską ką atnešei štai čia ant žemės,- sodriu bosiniu balsu, būdingu tik afrikiečiams, paprašo laužyta olandų kalba magas.
Ant grindų nuzulintas, numindžiotas raudonai, juodai, žaliai ornamentuotas kilimas, o ant jo užmestas zebro kailis.
Moters žvilgsnis perbėga per visą erdvę. Sali žolelių, prakaito ir dulkių kvapo mišinys keistai dirgina jos uoslę. Bet kas gi čia? O, siaubas! Ant zebro kailio guli daugybė gyvulio kauliukų. Afrikietis pastebi klausiamą jos žvilgnį ir ramiu tonu ima aiškinti:
Tai antilopės stuburo slanksteliai iš Afrikos. Juos man parūpino senelis iš Ganos. Šio šamanistinio amato išmokau iš tėvo, o jis iš savo tėvo. Mes šamanų šeima. Šimtmečiais iš kartos į kartą perimamas šis amatas. Tai labai rimta. Ok?! O va šitie juodi, plokšti akmenukai – iš Nilo pakrantės. Jie magiški ir įkrauti mėnulio pilnaties. Afrikos mėnulio pilnaties. Ok?! Tik kartą per metus galima akmenis įkrauti specialia magiškąja energija. Tai Vudu. Supranti, moterie? – paslaptingai dėsto, subjaurota ganietiško akcento, olandų  kalba jaunuolis, o plati šypsena nuskaidrina baugią aplinką.
Taip, suprantu. Aš atnešiau kaip liepėte, žalią, raudoną ir baltą žvakes.
- O vanuo? Dėk čia, prašau ir vandens butelį. Žinau, kad atnešei.
- Taip, taip…  Štai vanduo iš namų. Viską atnešiau kaip liepta. Ir mano mylimojo perkeliniai marškinėliai štai su jo prakaitu. Dvi nuotraukos. Šitoje nuotraukoje jis,- ir išdėlioja reikiamus daiktus prieš afrikietį vyrą ant nušepusio kilimo šalia zebro kailio.
Koks tavo mylimojo vardas, pavardė ir gimimo data, šalis, kurioje jis gimė?
Vendiks Leiksi. Afrikos Dramblio Kaulo Respublikoje gimė 1980 metais. 

Vendiks į Prancūziją atvyko iš Afrikos Dramblio kaulo respublikos. Vėliau su geriausiu draugu nusprendė išbandyti laimę Nyderlanuose. Šioje šalyje nėra rasistinių nuotaikų kaip Amerikoje. Būk tu iš Ganos ar Kamerūno, žmonės priims tave draugiškai. Olandų tautos charakteringi bruožai – tai smalsumas, taupumas, bei tolerancija kitokiam negu jis pats.

- O Tavo, moterie, koks vardas, pavardė, gimimo metai, šalis? – paklausia tiesmukiškai šamanas. 
Tyla. Kam jam žinoti jos asmeninius duomenis ? Eveliną pagauna kaustanti laukinė baimė. Gniaužia kvapą.
- Moterie, Evelina, jeigu nepasakysi, tada negaliu tau padėti. Eik iš kur a-tė-ju-si,- lėtai ištaria šamanas, kiekvieną žodį skiemenuodamas.
Tyla užsitęsia, todėl slegia. Žvakės spraksi, liepsnoja. Ant sienų judviejų atvaizdų šešėliai.
- Taigi, moterie Evelina, jaučiu tu nepasitiki manimi. Tada negaliu aš tau padėti. Turi du kelius: pirmasis - eik iš kur atėjusi, o antrasis – 100% pasitiki manimi. Tik tada Vudu veikia tavo naudai. Rinktis tau pačiai.
Vargšė moteris. Ji neviltyje. Jau visas mėnuo ji blogai miega, beveik nieko nevalgo, trūksta oro, dūsta ir serga keista liga – ilgesiu vadinama.  Ji vistik apsisprendžia ir surizikuoja, pasitikėdama šiuo keistu afrikiečiu, kuriam ko gero ne daugiau kaip 25 metai.
- Evelina Pūraitė. Gimiau Lietuvoje 1969 metais,- išberia kaip žirnius moteris.
Juk ji nori susigrąžinti Vendiks meilę. Tad kelio atgal nėra. Bus kas bus.
- Daugiau nieko nepasakok, moterie. Viską matau, viską apie tave žinau. Tave paliko mylimas vyras. Tu buvai vieną naktį jam neištikima. Tačiau matau gerą tau žinią. Ne tik tu jį myli, bet ir jis tave labai myli,- šnabžda burtininkas prikimusiu tik afrikiečiams būdingu balsu.
Eveliną tarsi žaibas būtų nutrenkęs. Išpila ją šaltas prakaitas, pirštais nevalingai kasosi nories galiuką. Jos akys išsiplečia, širdis stipriau suspurda. Gimsta mažytė viltis. Magas pradeda Vudu burtų ritualą. Uždega sali žoleles, įberia ten kažkokių juodų miltukų, paskui rudų miltukų. Tiršti dūmai lyg kylantis rytinis rūkas pasklinda po erdvę, maloniai dirgindamas moters uoslę. Supintame iš palmių vėduoklinių išdžiovintų lapų dubenyje barška daugybė antilopės stuburo kauliukų, kurie sumesti kartu su juodais akmenėliais. Šamanas šaukia visa gerkle ganietiškai kažkokius šešis burtažodžius. Nuo jo entuziasmo net žvakių liepsnelės smarkiau suplevena. Staiga afrikietis išmeta visą turinį iš dubens ant zebro kailio. Pabyra visi kauliukai su akmenėliais į visas puses. Šamanas užsimerkia. Ilgais juodais pirštais švelniai tarsi glosto virš kauliukų ir akmenukų. Tada šnibžda: