Štai nusmurgę mažutės, neskoningai įrengtos kavinukės, coffi shopai, dvokiantys marichuana ant jų slenksčių, primenančių lavono, pradėjusio irimo procesą, kvapą. Čia ir Pakistano madų drabužių parduotuvės, kur gali išsirinkti sau juodą burką, dengiančią visą kūną, paliekant mažą plyšelį sietelio medžiagos akims. Pigių užeigų prikimšta visos pakampės. Praeina Evelina pro turkų švarminę, pro Mac Donaldo restoraną. Staiga netikėtai moteris akistata susiduria su baisia žmogysta. Gelsvai pilkšva jo oda prilipusi prie kaulų, skruostikauliai įdubę, akys paklaikiusios, plaukai susivėlę į daug mažų guzelių.
– Goede avond. Kunt u1 euro missen? ( Labas vakaras. Ar galite paaukoti 1 eurą), – pralemena žmogus, – o tarp jo lūpų tirštos, gelsvos, sukepusios seilės
Evelina burbteli sau panosėn neigiamą atsakymą ir pagreitina žingsnį. Narkomanija – baisi Nyderlandų duobė. Į ją įkritęs ne vienas jaunuolis studentas. Viskas prasideda nekaltai jaunimo vakarėliuose ar diskotekose. O baigiasi štai taip gatvėje, elgetaujant  dozei. Iš pradžių jie ima nešti daiktus iš namų, kol jų tėvai tiesiog neleidžia sugrįžti namo. Neapsikentę, tėvai išmeta savo narkomanu tapusį sūnų į valkatų, benamių nakvynės namus. Atsisveikinimui toks vaikinas išgirsta iš namiškių:
– Kada nuspręsi įsirašyti į narkologinę kliniką, tik tuomet tave aplankysime.
Beijerlandse Laano bulvare apstu juodaodžių praeivių. Moteris pasijunta tarsi įkritusi į Afrikos kontinentą. Tik drėgmė ir šaltas rudeneninis vėjas primena tiesą – tai Nyderlandai. Štai ir reikiamas adresas 109 numeris ant rudų plytų nušiurusio kotedžo. Statinys statytas po II pasaulinio karo, kada žūt būt reikėjo žmonėms gyvenamųjų būstų, todėl dygo kaip grybai miške siauručiai, su mažulyčiais kambariukais kotedžiukai. 
Šalimais pusrūsyje įsitaisiusi apšiurusi internetinė svetainė, kur iš vitrinos į gatvę sklinda keista neoninė šviesa.
Evelinos akimis – tai svetimas jai pasaulis. Tikrų tikriausias visuomenės pamazgų kubilas – ši vieta.  Žvilgteli į juodas duris, kurios dažai apsilupinėję. Skambučio nėra. Antrame aukšte šiuose, neplautuose langeliuose – spingsulės švieselytė. Nejaugi galima tikėtis ko nors gero tokiame velnių lizde kaip Beijerlandse Laano bulvare? Magas. Kad jį kur galas! Jeigu ne jis, Evelina sėdėtų jaukiuose savo namuose, prabangiame Roterdamo užmiestyje Pershile.
Suodžiais apneštas rudų plytų siauras namas primena vaiduoklių buveinę. Ne ! Ne ! Ir dar kartą ne ! Per didelė tamasinė energetika įkrauta šioje gatvėje, šiame name. Moteris dvejoja.  Gal mesti tą kvailą idėją – prašyti pagalbos pas šamaną. Tačiau kiek pasvyravusi, ji sukaupia visą drąsą ir gležnu kumščiu ima belsti į svetimas duris. Tyla. Durų niekas neatidaro, o ir belstis stipriai ji nedrįsta.
Staiga ir taip jau kraupią realybę užplūsta liūdni prisiminimai. Moters vaizduotėje Vendikso nebaltintos kakavos spalvos veidas, tamsiai rudų akių aistringas karštis, putlios lūpos, kviečiančios bučiniui, plaukai nuodėmingai žaviai susisukę į gausybę mažulyčių garbanėlių. Tarsi dievas būtų jam nemaltų pipirų pribarstęs ant jo galvos.
Vendiks tą nelemtą vakarą atėjo pas ją netikėtai liūdnas. Kas galėjo pagalvoti, jog jis nesugebės jai atleisti to vienintelio paklydimo – proto aptemimo! Pusę metų terapija pas psichologą jam nuėjo šuniui ant uodegos.  Evelinos vaizduotėje iškyla to baisaus vakaro epizodas. Galvoje tarsi girdėtų mylimojo balsą kaip tą lemtingą vakarą:
Pavargau mylėti tave, Evelina. Negaliu daugiau pakęti minčių apie tave, – nuleidęs galvą, prisipažino,kaip per išpažintį kunigui, Vendiks.
– Stop ! Nedaryk staigių judesių mudviejų gyvenime, -bando gelbėti skęstantį meilės burlaivį moteris.
– Ar nori mane turėti tik kaip draugą?- klausia Evelina ir nusuka veidą į sieną, slėpdama akis, kuriose tvenkiasi gilaus liūdesio ašaros.
Išdidumas neleidžia jai pasirodyti silpnai.
– Matau… Tu jau apsisprendei. Puiku. Tegyvuoja draugystė! – suvaldžiusi tarsi akmenį gomuryje, kiek įmanoma laisva laikysena ir šiek tiek su sarkazmu balse pasako moteris.Sunkiomis lyg puntuko akmuo kojomis ji prieina prie jų didžiulės nuotraukos, kabančios ant sienos, kurioje jų šypsenos plieksi kaip mašinos degančios šviesos. Ji nukabina nuotrauką nuo sienos. Rėmelis su nuotrauka iškrenta  iš moters rankų. Ant grindų pažyra gausybė smulkių stiklo šukių. Evelina derbančiomis rankomis iš lėto pakelia nuotrauką ir padėjusi ją į kriauklę, uždega ugnį.
– Baik! Visai tau pasimaišė! – išsigandęs, piktai šaukia Vendiks.
Didžiuliai liepsnos liežuviai laižo kriauklę. Nuotrauka raukosi, braška, tarsi aimanuodama, kol virsta juodais plevenančiais gabalėliais.
Mano tautos papročiai neleidžia deginti nuotraukų, – liūdna gaida balse ištaria vaikinas.
– O mano tautoje jos deginamos. Man taip norisi.
Vendiks apsisuka ir nieko daugiau netaręs iš lėto paskui save uždaro laukujos duris kaip mylimasis. Kada nors kaip draugas gal jis įeis pro šias duris. Tik ar galės Evelina perprogramuoti savo jausmus?