Vėjų sesulė rudeniu brenda,
smilgom lopšinę niūniuodama:
- mikite švelniosios, mikit užmiegančios
šalnos jau dalgę galanda.

Vakaras supa saulę lyg “pupą”,
debesimis uždangstytą.
Sutemos tirbdo šviesulio kuprą,
miego šešėliai ištysta.

Tik pirmo sniego baltas laukimas
virpina jautriąją stygą…
Vėjų sesulė ilgesiu brenda,
rudenį skaito lyg knygą.