Aplink kalbėtojų daugybė, o siūlytojų dar daugiau,
Tai  mūsų miestų mugių kasdienybė ir kas pirmiau,
Parduoti – pirkti, pirkti ir vėl parduoti, o gal geriau
 Stebėti, ar  išmonės,  ar meilės jų veiduose daugiau.
 
Kokia spalva ir kokia forma virsta mūsų mintys,
Tai tarsi simboliai  vidinės  dvasinės  erdvės,
Kartais atrodo vaikiškai, o kartais tokie ypatingi,
Ir niekas neatspėtų, kiek daug įdėta meilės ir širdies.
 
Kaip kartais norisi prie grožio prisiliesti, nors tik  iš tolo,
Tik žvilgsniu gali, bet atminty išlieka ši grožio fiesta,
Žieduota, linu karūnuota, veltiniais apauta , raštuota,
Alučio gelsva puta nuprausta ir prie vaišių stalo pasodinta.
 
O tie šakočiai iš aštuoniasdešimt kiaušinių, lyg kokie ateiviai,
O tie šimtalapiai lyg rožės, pražydusios ant prekystalių, vilioja,
O koks skanus dūmo kvapas, lyg atbėgęs iš kaimo rūkyklos,
 Eini prisiminęs dzūkiškus kadagius, uogas ir grybus, širdis dainuoja.
 
Kokie talentingi mūsų krašto žmonės, kokie išmintingi ir veiklūs,
Jų rankose molis pražysta, dainuoja, muzikuoja ir kalba,
Jie gali apauti, apsiūti , apausti, aprengti visą Europą,
Nuo Viduržemio jūros iki pat Baltijos jūros molo.