Medžius nuspalvinęs chaotiška mozaika,
Išgėręs sodrią žolės spalvą,
Takus patižusiom vandens balom pavertęs,
Ruduo – didysis dailininkas vėlei apsilankė.
Voratinklius išdraikė po laukus nugeltusius
Ir rūko miglą išdalinęs, sutrumpinęs dienas,
Naktis prailginęs, žiedams rugsėjo pilkšvą
Rasą atidavęs ir pasiruošęs kloti lapų kilimus ant tako,
Trumpam aprimo, sustojo ir neteko žado.
Jo akvarelė baigėsi. Liepsnojo žemė jo spalvų paletėj.
Jis palietė visus, kas moka rudenio šėlsmu žavėtis,
Kas lapų šokio žaismą pasigavo, kas įsisuko į jų svaigų šokį.
Spalvotais rudenio takais išėjo paklajoti.

2016 m.