Nesutikau, nors ir dairiaus,
Kada ryte ėjau pro beržą,
Prie jo parimusio žmogaus,
Ten pakabinto plieno dalgio.
 
Nei prie kamieno, ant šakų,
Suptų per naktį švelnaus vėjo,
Nebuvo posmų paliktų,
Kuriuos tu mylimai sudėjai.
 
Pasklido jie ir taip lengvai
Per Lietuvą aukštai nuskrido,
Nerast namų, nerast tikrai,
Kur jie žvaigždelėm neįkrito.
.......................................
Nesutikau, nors ir dairiaus,
Tiktai girdėjau toliuos aidą,
Kartojo jį žali beržai,
Kartojo Pauliaus Širvio vardą.