Lėktuve tebuvo vienas parašiutas. Vienas vienintelis. Keleivių daugiau:

- - -

1. Devintą dešimtį perkopęs alpinistas Albinas. Neaišku, ar dėl netikėtai kilusios įtampos, ar dėl neįtikėtinos minties apie neįtikėtinai ilgai užsitęsusį gyvenimą aukščiausiose pasaulio viršukalnėse, jo sulysę pirštai ėmė drebėti tarsi laikytų laimingą (tačiau niekada taip ir nepatikrintą) loterijos bilietą. Visas nedidelio lėktuvo salonas staiga pritvinko aitraus karvalolo aromato.

2. Neseniai trečią dešimtį peršokusi lengvaatletė Skrajūnė. Iki šiol ji visą laiką šokinėjo tik į aukštį. Galbūt ironiška, bet būtent čia ir dabar ją ištiko sąrėmiai. Mėšlungiško skausmo sūkuriai temdė akis labiau nei šokdynių kirčiai.

3. Aštuonerių metukų Eremencijona. Ji jau mokėsi 3-oje C klasėje ir buvo labai savarankiška. Kas jai suteikė tokį idiotišką vardą, ji nežinojo. Itin susikaupusi pintakasė mergaitė vaikiškais pirštukais rūpestingai dėliojo dėlionę. Beliko atsakingai įsprausti vos kelias paskutines detales ir įspūdingas vaizdas su snieguotomis kalnų viršūnėmis neabejotinai būtų patraukęs visų bendrakeleivių dėmesį. Tuo metu Eremencijona dar nežinojo, kad po kelių akimirkų snieguoto kalno papėdėje visos specialiosios tarnybos iš daugybės pažirusių smulkių detalių bandys sudėti lėktuvo vaizdą.

4. Septyniolikos metų Kasparas. Šuo. Visiškai neaišku, kaip jis čia pateko. Nežinia kodėl kaimynai jį pravardžiuodavo Kašperovskiu. Jo akys jau buvo apsiblausiusios kaip perrūgusios obuolių sultys, o kažkada vaikystėje nukirsta uodega (kuria Kasparas labai didžiavosi, bet visgi dėl to netapo labiau veislinis) nerimastingai susirietė į vidų. Visą savo beprasmišką (žmonių akimis žiūrint) šunišką gyvenimą jis nugyveno Liepkalnio gatvės gale, būdoje be plastikinio lango ir su nemadinga sunkia grandine ant kaklo, kuri teleido pusračiu bėgioti palei namo duris ir neleido bent kartais šuniškais dantimis grybštelėti praeiviui koją. Dieną ir naktį virš stogų tūpė lėktuvai, ir štai į vieną iš jų, kaip jau minėjau, nežinia kaip pateko Kasparas.

5. Nenuspėjamo amžiaus rytietiškų bruožų (tuo jis norėjo tikėti žvelgdamas į veidrodį) vyriškos giminės atstovas. Vardas keistas ir beveik neištariamas, todėl neminėsiu. Ką jis veikė visą iki šiol nugyventą gyvenimą, niekas nežino. Kai kurie žmonės pasakojo, kad jis mėgo lankytis knygynuose. Pirkdavo visas kygas, kurių pavadinime surasdavo žodį „Joga“. Grafomaniško šlamšto prigrūstose lentynose rasti tokių knygų nebuvo sunku – jos iš tolo spindėte spindėdavo pigiais amerikietiškais viršeliais. Dar viena reikšminga detalė – minėtasis Incognito jau buvo gan profesionaliai išmokęs stovėti ant savo plikai skustos galvos.

- - -

Be abejo, lėktuve buvo ir dar vienas keleivis. Lakūnas. Tačiau ne veltui sakau „keleivis“, nes lėktuvo suvaldyti jis jau nebegalėjo.

Incognito, kuris gan profesionaliai mokėjo stovėti ant savo plikai skustos galvos, staiga čiupo vieną vienintelį parašiutą ir žemyn galva skradžiai prasmego debesų pataluose. Į apšalusius apstulbusius iliuminatorius čaižiai įsirėžė triumfuojantis aidintis nepažįstamojo riksmas:


Viva brachma!
Viva nirvana!