Spaudoje skaitydamas apie didvyriškus žmonių poelgius, aš slapta pavydėdavau tiems korespondentams ir žurnalistams, kuriems tekdavo galimybė juos aprašyti. Pavydėdavau ir tvirtai tikėdavau, kad didvyrių yra ir mūsų rajone. Negali nebūti! Ir štai man pranešė, kad
Į ligoninę atvežė sunkiai sužeistą statybininką, kuris, rizikuodamas gyvybe, išgelbėjo brigados turtą.
Pagaliau!
   Apsiginklavęs bloknotu ir nauju tušinuku, nuskubėjau į ligoninę pas didvyrį. Pirmąjį didvyrį mūsų rajone...
– Štai jis, – pasakė simpatiška seselė, atidariusi duris į švarią, jaukią palatą ir, pridėjusi pirštą prie lūpų, tyliai pridūrė: – tsss... miega... nežadinkit...
    Tyliai atsisėdau ant kėdės, žiūrėjau į miegantį didvyrį ir stebėjausi jo paprastumu. Senokai nuskustas smakras, žemoka kakta, stambi, nuo saikingo alkoholio vartojimo, vos pakeitusi spalvą nosis... Žodžiu, paprastų paprasčiausias darbo žmogus, kokių tūkstančiai mūsų visuomenėje...
Ir koks  aukštas turi būti šio kuklaus,paprasto žmogaus sąmoningumo lygis, kad nedvejodamas galėjo atlikti žygdarbį, rizikuodamas gyvybe gelbėti brigados(ne savo! ) turtą. O juk sutikęs jį gatvėje, tikriausiai,praeitum pro šalį, nė nepagalvojęs, kad tai didvyris. Įdomu, koks jis šeimoje, buityje? Toks žmogus, tikriausiai,visada laiku grįžta iš darbo, parneša žmonai reikalingus maisto produktus, o gal ir pats padeda paruošti vakarienę ir suplauna indus?.O gal ir bulves pats
skuta?Tikriausiai, skuta...Vėliau padeda vaikams paruošti pamokas, o gal ir pats mokosi? Universitete ar technikume... Juk toks žmogus   ir skalbinius iš skalbyklos, tikriausiai, pats parsineša...
    Staiga atsivėrė palatos durys ir ant slenksčio pasirodė dar vienas lankytojas. Rankoje jis laikė tris
raudonus gvazdikus, o iš išsipūtusių kelnių kišenės kyšojo vaisvynio butelio kaklas.
– Be... – prasižiojo jis, bet aš žaibiškai užspaudžiau ranka jam burną ir išsitempiau j koridorių.
– Miega... Nežadinkit. Juk toks žmogus!
– Kas,ar Benis? – nustebo lankytojas.
– Jūs jo brolis? – paklausiau, žiūrėdamas į jo stambią, raustelėjusią nosį.
– Ne... Kartu dirbame, tai kolektyvas ir pavedė man... Įpareigojimas...
– Kartu dirbate? Tai jūs viską matėte? – apsidžiaugiau ir, degdamas nekantrumu, čia pat koridoriuje pasodinau jį ant kėdės ir paprašiau:
– Pasakokite!.
– Ką pasakoti?
– Kaip tai – ką? Viską pasakokite! Juk jūs matėte, kaip tai atsitiko?
– Ko ten nematysi?.. Plytos pabiro nuo trečio aukšto ir viena – terkšt jam per galvą... Gerai, kad su šalmu buvo, o tai...
– Palauk, palauk, – sustabdžiau jį, – pasakokite viską iš eilės. Man tai labai svarbu. Aš korespondentas, iš laikraščio...
– A... Jeigu iš laikraščio, tai galima ir iš eilės. Kaipgi kitaip...
 
 
Jis pagarbiai atsistojo, kilstelėjo smuktelėjusias kelnes, ištraukė iš kišenės vaisiuko butelį ir kartu su gvazdikais padėjo ant grindų.
– Taigi, – pradėjo, – užvakar nutarėme atšvęsti brigadininko vardadienį ir iš ryto kiekvienas atsinešėme po buteliuką. Visus sudėjome į vieną portfelį ir pastatėme prie namo sienos...
– Prie ko čia portfelis? – pertraukiau jį, – pasakokite apie įvykį.
– O ką aš darau? – įsižeidė jis, – juk sakėte – iš eilės... Paskui mostelėjo galvą į vaisiuko butelį;
– O gal? Kad sklandžiau eitų, a? Juk Benis vis tiek miega...
   Atkimšęs butelį, truktelėjo porą gerų gurkšnių ir ištiesė man. Kai aš padariau tą patį, tęsė:
– Su kranu kėlėme plytas ant trečio aukšto. Pakėlėme paskutinį ryšulį, tik staiga jis kažkaip atsipalaidavo ir plytos pabiro žemyn. Portfelis!  – riktelėjo Benis ir žaibišku šuoliu metėsi prie jo.
Tada jam plyta – terkšt! Tiesiai per galvą, o portfeliui nieko – pilvu pridengė...
– O toliau?
– O ką toliau? Brigadininko vardadienį atšventėme be jo, nes jį išvežė... Į ligoninę...
   Draugiškai baigėme tuštinti butelį, pamerkėme į jį gvazdikus ir tyliai pastatėme ant kėdės prie Beniaus lovos. Nusprendėme nežadinti.
   Interviu iš jo paimsiu kitą kartą...