Žmogus – dulkė?..


.
Skraido dulkė gainiojama vėjo,
žmogus – menką žemės dulkė –
gal ir ją nupūs: ieškodamas                             
tikslo – be dvasios kelią ėjo –
artimiausias beliko tik į kapus?..
Kojos nešė – mintys dūlėjo,
tik akys vedė ten, kur šviesa –
deja, pamatęs jog pralaimėjo:
ieškojimų kelias nebuvo tiesa?
Aistrų pagautas kūną naikino:
diena, naktis jam tik para,
svajonių, džiaugsmo – nepažino,
vienodai jam geso ar kilo žara...

Dulkele, tavęs niekas nesaugo,
gūsių nuolat genama – žmogus –
tvirta esybė, kartais valia silpnutė,
kodėl plynoje palaukėje paliekama?

2019 m. vasara
Rena